Spaudos centras
Spaudos centras
Lietuviško kino kokybė pastaraisiais metais auga ir sulaukia plataus pripažinimo: tarptautinius apdovanojimus pelnė Uljana Kim, Saulė Bliuvaitė, Laurynas Bareiša ir kiti kūrėjai. Tačiau turime ir neišnaudotų galimybių – trūksta politinių trilerių, pasakų ekranizacijų, istorinių filmų apie LDK XVI-ame amžiuje. Kada nustosime sakyti „Kaip lietuviškas, tai neblogas“? Įžvalgomis dalinasi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto dėstytojai ir studentai.
„Per pastaruosius dešimtmečius lietuviško kino raida ženkliai pasikeitė. Jei prieš 10–12 metų Sidabrinės gervės laureatą tekdavo rinkti iš vieno ar dviejų kandidatų, tai dabar situacija – nepalyginama, filmų kokybė auga. Dokumentinio kino reputacija ir anksčiau buvo solidi – dėka A. Matelio, A. Stonio ir kitų režisierių – bet dabar jų būrį papildė nauji, ambicingi kitų žanrų kūrėjai“, – lietuviško kino padėtį teigiamai vertina VDU Teatrologijos katedros docentas, kino kritikas Gediminas Jankauskas.
Pašnekovas primena, kad praėjusiais metais Uljana Kim tapo pirmąja prodiusere iš Lietuvos, kuriai buvo skirtas prestižinis Europos kino akademijos apdovanojimas, o 2022-aisiais Venecijos kino festivalyje svarbų apdovanojimą pelnė Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“. Šiemet Locarno (Šveicarija) kino festivalyje net šešis apdovanojimus susišlavė du lietuvių filmai – Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ ir L. Bareišos „Sesės“.
Papildydamas kino kritiko mintis, VDU Teatrologijos katedros vedėjas, doc. dr. Edgaras Klivis sako, jog vienas ryškiausių šio dešimtmečio įvykių Lietuvos kine yra komercinių filmų išpopuliarėjimas. Galima teigti, kad šį pokytį atnešė 2011-aisiais pasirodęs nuotykinis, istorinis veiksmo filmas „Tadas Blinda. Pradžia“, pritraukęs didžiules žiūrovų minias. Nuo tada lietuvių kūrėjų filmai nuolat yra tarp pačių žiūrimiausių mūsų šalyje. Lietuvos kino centro duomenimis, pelningiausių filmų, rodytų Lietuvos kino teatruose per paskutinius 30 metų, dešimtuke yra net penki lietuviški filmai.
„Jei kas nors kokiais 2008 metais man būtų pasakęs, kad Lietuvos publika taip masiškai pamėgs savo kiną, nė už ką nebūčiau patikėjęs. Žinoma, šiems filmams trūksta holivudinio standarto kokybės – dėl nepalyginamo finansavimo ir dėl to, kad pirmais nepriklausomybės dešimtmečiais buvo beveik sustojusi kino industrijos dinamika. Tačiau procesas vyksta ir jo rezultatus būčiau linkęs vertinti labiau teigiamai“, – pažymi doc. dr. E. Klivis.
Tarp neišnaudotų galimybių – lietuviškas stimpankas
Docentas pastebi, kad populiariausiu lietuviško kino žanru išlieka komedijos – būtent jos sugrąžino vietinę publiką į kino sales po pandemijos. Vis dėlto, vien komedijų neužtenka, jei Lietuva nori pasiekti platesnius vandenis. Tai turėtų būti svarbiausias kito dešimtmečio mūsų šalies kino prodiuserių uždavinys.
„Kalbant apie Lietuvos kino išėjimą į tarptautinę rinką, yra neišnaudotų galimybių – lietuviškas stimpankas (pavyzdžiui, pagal Andriaus Tapino romanus), gotika, politiniai ir istoriniai trileriai, pasakų ekranizacijos... Trūksta istorinio kino, filmų ne apie tarpukarį, o apie XVI-XVIII amžius – juk tuo metu buvo politinės aistros, dvarų gyvenimas, miestai, operos! Antai latviai, kurie finansavimu Lietuvos tikriausiai smarkiai nelenkia, pasiūlo bent viduramžių filmų – ir neblogų“, – lietuviško kino potencialą aptaria doc. dr. Edgaras Klivis.
Gediminas Jankauskas papildo, kad lietuviško kino kūrėjai jau eina šia linkme – vis dažniau imasi įvairesnių, primirštų žanrų. „Palengva įsisaviname anksčiau retenybe buvusius žanrus: kriminalinį kiną (E. Vėlyvis), mokslinę fantastiką, kuriai ištikimiausia – Kristina Buožytė, pelniusi tarptautinius apdovanojimus už „Aurorą“ ir „Vesper“, – sako jis.
Pastarasis filmas, pasak E. Klivio, yra puikus pavyzdys, kaip galima sėkmingai suderinti komercinio ir arthausinio kino principus – tai yra, masinės auditorijos ir pelno siekimą su originalia menine vizija.
„Kaip lietuviškas, tai visai neblogas“ – nebeteisinga frazė?
Auganti Lietuvos kino rinkos profesionalų paklausa skatina auginti naują kino kūrėjų, kritikų, entuziastų kartą – prie to prisideda ir VDU vykdoma Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų programa, ruošianti įvairių meno sričių ekspertus, tarp jų ir kino.
Šios programos ketvirtakursė Marija Žukovska pritaria, kad lietuviškas kinas reikšmingai patobulėjo – po 2010-ųjų atsirado daugiau įvairių žanrų filmų, eksperimentavimo su naratyvais, pakilo kinematografijos, montažo, garso takelių kokybė.
„Iš kūrėjų išskirčiau Donatą Ulvydą ir Andrių Blaževičių, kurių filmuose jaučiama gili socialinė ir istorinė tematika. Asmeniškai didžiausias atradimas man buvo Elenos Kairytės dokumentinis filmas „Roberta“, atskleidęs įdomios ir ekstravagantiškos merginos gyvenimą“, – sako studentė, pastebėjusi, jog ją džiugina ir vis dažniau filmuose, tokiuose kaip L. Bareišos „Sesės“, gvildenamos moterų teisių, lygybės ir autentiškumo temos.
Šiuo metu ji rašo bakalauro baigiamąjį darbą, kuriame tyrinėja šiuolaikinio lietuvių ir lenkų kino tendencijas, lygina jų filmuose tyrinėjamas temas. „Viena tendencija neabejotina – kino produkcija abiejose šalyse klesti, o ateityje tikėtina, kad pamatysime dar daugiau įvairovės ir kokybiškų kūrinių. Tad, tikiuosi, frazė „Kaip lietuviškas, tai visai neblogas“ nebeatrodys teisinga“, – apibendrina M. Žukovska, paaiškinusi, jog pasirinko šią temą todėl, kad pati yra lenkė, gimusi ir augusi Lietuvoje.
„Mano gyvenime visada buvo svarbus dualizmas – gyvenu tarp dviejų kultūrų, kurios abi yra man artimos. Lietuvą ir Lenkiją sieja ilga, įdomi istorija, todėl buvo smalsu išsiaiškinti, kaip tai atsispindi šiuolaikiniame kine“, – paaiškina studentė, išskirdama du jai įsiminusius šių šalių kūrėjų filmus – Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio „Poetą“ bei Jano Holoubeko „Antrininką“, kurie nagrinėja karo ir netikros tapatybės temas.
Menų istorijos, kritikos ir medijų studijos – norintiems dirbti kino srityje
Pašnekovė sako, jog VDU Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijas pasirinko po kruopščios paieškos, kurią pradėjo dar prieš egzaminus. VDU vykdoma programa ją patraukė tuo, kad apėmė visas merginą dominusias meno sritis: nuo fotografijos, dailės, mados ir teatro iki kino.
„Studijos paliko labai gerą įspūdį, ypač – dėstytojai, kurie šiuos ketverius metus padarė įdomius ir prasmingus. Daugelis jų buvo nepaprastai supratingi, nuoširdūs ir žmogiški. Tai leido jaustis laisvai užduodant klausimus ar diskutuojant per paskaitas. Dėstytojai puikiai išmano savo sritis, o jų sukauptos žinios yra neįkainojamos“, – pažymi M. Žukovska.
VDU Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų programoje rengiami meno ekspertai, mokantys aiškinti, analizuoti ir vertinti meno kūrinius, rašyti meno klausimais, komunikuoti istorinį ir šiuolaikinį meną pasitelkus įvairias medijas – spaudą, internetą, tinklalaides, žiniasklaidos reportažus, gyvus renginius. Norintiems dirbti kino srityje, pasak doc. dr. E. Klivio, šios studijos leidžia suprasti ir įvertinti inovacijų, kino kalbos pokyčių, naujų kino kūrėjų filmų vertę.
„Šiuolaikinio kino paskaitos leidžia orientuotis pasauliniame kontekste, jausti, kuo kvėpuoja kino pasaulis šiandien. Programos studentams ir absolventams svarbus ir klasikinis menotyrinis išsilavinimas, apimantis ne tik kiną, bet ir vizualinius menus, teatrą, šokį, architektūrą. Platūs kultūriniai kontekstai, profesionalus žodynas, kultūrinių verčių ir įvairovės supratimas, kurį įgyja programos studentai, yra orios ir profesionalios kritikos pagrindas. Be to – šiuolaikinis kinas nėra atskirtas nuo kitų meno šakų ir meninių medijų, šiuolaikiniame meno pasaulyje idėjos cirkuliuoja peržengdamos konkrečios medijos ribas“, – tikina VDU Teatrologijos katedros vedėjas, primindamas tokius projektus, kaip Kristinos Buožytės virtualios realybės patirtis „Angelų takais“.
VDU Menų istorijos, kritikos ir medijų absolventai dirba įvairiose dailės, teatro ir kino įstaigose, fonduose, festivaliuose, muziejuose, galerijose, bendradarbiauja kultūros srities žiniasklaidoje. Jie rašo knygas, vadovauja kultūrinėms institucijoms, kuria naujas organizacijas, aktyviai bendrauja su įvairiomis auditorijomis pasitelkdami naująsias medijas.
