Vertimas nėra neutralus: kaip lietuviškas dubliažas keičia vaikų matomus herojus

Ar vertimas iš vienos kalbos į kitą gali pakeisti animacinio filmo esmę? O gal net perkurti veikėjus? Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto docentės Jurgitos Astrauskienės tyrimai atskleidžia, kad lietuviškas dubliažas kartais tampa ne tik originalo perkėlimu į kitą kalbą, bet ir reikšmę transformuojančiu procesu – tokiu, kuris gali keisti veikėjų įvaizdį, jų tarpusavio santykius ir tai, kaip žiūrovui pristatomi lyčių vaidmenys.

„Vertimas yra kūrybinis procesas, kuriame prasmė tam tikra apimtimi rekonstruojama“, – sako doc. J. Astrauskienė. Anot jos, ypač animacijoje, kurioje filmai dažniausiai dubliuojami vaikų auditorijai, vertimas tampa pagrindiniu kanalu, per kurį žiūrovas pažįsta istoriją, todėl net ir nedideli vertimo metu atsirandantys pokyčiai gali reikšmingai pakeisti jos prasmę.

Vertimas – nuolatinis kompromisas?

Skirtingai nei tradicinio teksto vertimas, audiovizualinis vertimas apima ne tik darbą su žodžiais. Jame tenka derinti kalbinį tikslumą, vaizdo ir garso dermę, laiko reikalavimus ir techninius apribojimus. Todėl tai yra ne vien kalbų keitimas, bet ir nuolatinis balansavimas tarp tikslumo, natūralumo ir techninių galimybių, siekiant užtikrinti sklandžią žiūrovo patirtį.

„Vertimo sprendimus lemia ne tik lingvistiniai ar kultūriniai skirtumai, bet ir pasirinktas audiovizualinio vertimo būdas bei jo techniniai apribojimai“, – sako doc. J. Astrauskienė. Anot jos, šie apribojimai ypač išryškėja dubliaže, kuriame tekstas turi derėti ne tik su prasme, bet ir su vaizdu – veikėjų kalbėjimo trukme, judesiais ir ekrane matomais veiksmais.

Tai reiškia, kad vertimas dažnai negali būti pažodinis – tekstą tenka trumpinti, perstruktūruoti ar kitaip modifikuoti, kad jis derėtų su vaizdu. Tokiomis sąlygomis vertimas tampa nuolatiniu kompromiso tarp tikslumo ir sklandumo ieškojimu. Vienais atvejais šie pokyčiai yra neišvengiami, kitais – atsiranda erdvė kūrybai. Būtent šioje erdvėje, anot tyrėjos, gali atsirasti ir prasminių poslinkių: nuo subtilių niuansų iki reikšmingesnių veikėjų ar jų santykių interpretacijų.

Kai vertimas sukuria stereotipus

Audiovizualinis vertimas apima kelis pagrindinius būdus – subtitravimą, dubliažą ir užklotinį vertimą (angl. voice-over). „Nors Lietuvoje dubliažas taikomas gana retai dėl didelių sąnaudų, jis dominuoja animacijoje, nes yra tinkamiausias vaikų auditorijai“, – sako doc. J. Astrauskienė.

Pasak VU docentės, dubliaže atsiranda daugiausia erdvės vertimo interpretacijai: „Kadangi dubliaže originalus garso takelis nėra girdimas, atsiranda daugiau erdvės tekstiniams pokyčiams. Tai gali būti tiek neišvengiami adaptaciniai sprendimai, tiek ideologiškai (ne)motyvuoti pasirinkimai.“ Tokie pokyčiai nėra vien techniniai – jie gali veikti tai, kaip atskleidžiami veikėjai ir jų tarpusavio santykiai, o kartu ir tai, kokios vertybės perteikiamos tikslinės kalbos žiūrovui.

Šioje interpretacijos erdvėje, anot tyrėjos, atsiskleidžia vertimo poveikis veikėjų vaizdavimui: „Animaciniuose filmuose vyrų ir moterų reprezentacija ilgą laiką buvo gana stereotipiška: vyrai ar vaikinai dažniau vaizduojami kaip fiziškai stiprūs, aktyvūs, veiksmą inicijuojantys veikėjai, o moterys – kaip pasyvesnės, labiau orientuotos į santykius, emocijas ar priklausomos nuo kitų. Šiuolaikinėje animacijoje šios tendencijos šiek tiek kinta – moterys ar merginos dažniau vaizduojamos kaip savarankiškos ir ryžtingos.“

Tačiau, kaip rodo mokslininkės atlikti tyrimai, vertimas ne visada išlaiko šiuos pokyčius. „Net jei originalas siūlo labiau subalansuotą veikėjų vaizdavimą, vertimas kartais jį pakreipia tradicinių lyčių vaidmenų link“, – teigia doc. J. Astrauskienė.

Tai ypač išryškėja analizuojant konkrečius vertimo sprendimus. Pavyzdžiui, animaciniame filme „Kaip prisijaukinti slibiną“ (angl. How to Train Your Dragon) dvynių veikėjų – brolio vardu Tuffnut ir sesers vardu Ruffnut – bruožai originale yra gana simetriški: abu veikėjai konstruojami kaip stiprūs ir drąsūs, o jų tarpusavio konfliktuose sesuo neretai pranoksta brolį ir užima dominuojančią poziciją. „Brolio vardas į lietuvių kalbą verčiamas kaip „Kietas riešutėlis“, o sesers – kaip „Minkštas riešutėlis“ ir „Minkštė“. Toks pasirinkimas įveda aiškią vertybinę opoziciją – „kietas“ siejamas su stiprumu, o „minkšta“ su silpnumu ir taip subtiliai, bet reikšmingai perkuria veikėjos įvaizdį, susiedamas ją su stereotipiškai moteriškomis savybėmis, kurios originale nėra priskiriamos minėtai veikėjai“, – paaiškina doc. J. Astrauskienė.

Ta pati veikėja, kitas statusas?

Kartais vertimas pakeičia ne tik veikėjo įvaizdį, bet ir jo statusą: „Vertimuose pasitaiko stereotipų, susijusių su moterų menkinimu, t. y. jų vaizdavimu kaip mažiau kompetentingų, nepatyrusių ar intelektualiai silpnesnių“, – sako doc. J. Astrauskienė.

Tai atsiskleidžia animaciniame filme „Vajana“ (angl. Moana), kuriame pagrindinė veikėja originale vaizduojama kaip būsima genties lyderė. „Originale vienas pagrindinių filmo veikėjų pusdievis Mauis kreipiasi į Vajaną kaip į genties vado dukrą ir ironiškai klausia, kodėl ji neliko kaime atlikti savo pareigų – bučiuoti vaikų ir daiktų (angl. kissing babies and things)“, – sako dėstytoja. Šis posakis anglų kalboje vartojamas perkeltine prasme ir reiškia viešą, reprezentacinę veiklą – bendravimą su bendruomene, laiminimą, simbolinį lyderio vaidmens atlikimą.

Tačiau lietuviškame dubliaže ši reikšmė pakinta. „Frazė perteikiama ne kaip klausimas, o kaip teiginys, kad Vajana turėjo likti kaime ir „auginti vaikus“, – pažymi doc. J. Astrauskienė. Tokiu vertimo sprendimu veikėjos vaidmuo pakeičiamas – vietoje lyderystės potencialo akcentuojama globa ir rūpinimasis vaikais. „Taip vertimas transformuoja veikėjos įvaizdį, susiaurindamas jos socialinį vaidmenį ir sustiprindamas stereotipinę moters reprezentaciją“, – sako docentė.

Panašūs reikšmės pokyčiai matomi ir kitoje filmo scenoje, kurios originale Mauis palygina Vajaną su viščiuku (angl. chicken). Anglų kalboje ši metafora gali reikšti jauną, nepatyrusį žmogų (pvz., angl. spring chicken), todėl veikia kaip pašaipus komentaras apie Vajanos patirties stoką. Tačiau lietuviškame dubliaže ši vieta išversta kaip „tu liksi čia su kita višta“.

„Toks sprendimas reikšmingai pakeičia prasmę. Lietuviškoje filmo versijoje Vajana pavadinama višta, daiktavardžiu, kuris turi menkinamąją, su kvailumu ir negebėjimu siejamą reikšmę. Taigi pašaipus komentaras virsta tiesioginiu įžeidimu. Be to, šiame vertime atsiranda ir semantinis netikslumas: filme kartu su Vajana keliauja gaidžiukas, tačiau jis įvardijamas kaip „višta“, taip pažeidžiant vaizdo ir teksto dermę. Keičiasi ir veikėjų tarpusavio santykis – originale Mauis pašaipiai abejoja Vajanos patirtimi, o lietuviškame variante ją tiesiogiai menkina“, – teigia mokslininkė.

Kaip vertimas keičia žiūrovo patirtį

Lietuviškai dubliuoti animaciniai filmai VU Kauno fakultete yra ne tik akademinių tyrimų objektas, bet ir proga kritiškai pažvelgti į vertimo sprendimus bei jų poveikį žiūrovams, tarp jų ir patiems studentams. 

Pasak doc. J. Astrauskienės, tokia analizė dažnai atskleidžia tai, ko žiūrovas kasdien žiūrėdamas animaciją nė nepastebi. „Pradėję savarankiškai tirti vertimo sprendimus, studentai ima pastebėti prasminių pokyčių mastą ir jų poveikį veikėjų vaizdavimui. Dažnai tai sukelia savotišką kritinį „atsivėrimą“ – jie pradeda reflektuoti savo vaikystėje vartotą turinį“, – sako tyrėja.

Anot jos, ši refleksija dažnai tampa ir emocine patirtimi. „Neretai ji perauga į stipresnę emocinę reakciją – nuostabą ar net pasipiktinimą. Studentai patys pastebi, kad, išanalizavę filmą ir jo vertimą, ne visuomet norėtų rekomenduoti tokį turinį jaunesniems žiūrovams, nors anksčiau apie tai nebuvo susimąstę“, – pasakoja doc. J. Astrauskienė.

Tyrėjos teigimu, būtent tokios reakcijos parodo, kaip smarkiai audiovizualinis turinys veikia žiūrovo pasaulio suvokimą. Vaikai animacinius filmus dažnai priima ne kaip fikciją ar kultūrinį konstruktą, bet kaip natūralų socialinių santykių modelį, todėl net ir subtilūs vertimo pokyčiai gali formuoti jų požiūrį į lyčių vaidmenis, autoritetą ar tarpusavio santykius.

Vertimas nėra neutralus

Anot doc. J. Astrauskienės, vertimo sprendimai niekada neatsiranda kultūriniame ir socialiniame vakuume: „Vertimas nėra neutralus procesas – jis neišvengiamai atspindi tiek paties vertėjo, tiek visuomenėje vyraujančias normas, vertybes ir ideologijas“, – sako docentė. Mokslininkė pabrėžia, kad animacija neturėtų būti vertinama vien kaip pramoginis žanras, nes ji ne tik formuoja vaikų savivoką, bet ir padeda jiems suprasti socialinius vaidmenis.

Būtent todėl, pasak tyrėjos, svarbu kritiškai vertinti ne tik originalų turinį, bet ir jo vertimą. „Dubliažas, kaip ypač paveikus audiovizualinio vertimo būdas, turi potencialą ne tik atkartoti, bet ir sustiprinti stereotipus – arba, priešingai, juos kvestionuoti“, – pažymi doc. J. Astrauskienė.

Šis straipsnis – VU kampanijos „Daugiau, nei gali įsivaizduoti“ dalis. Daugiau naujienų apie VU bendruomenės narius, jų tyrimus, mokslinius atradimus ir prasmingą veiklą galite rasti čia.