Vienybės ženklas

Šie metai yra ypatingi katalikų ir viso pasaulio krikščionių bendruomenėje. Popiežius Pranciškus paskelbė juos Jubiliejiniais. Jubiliejai nuo 1300 metų kas 50, o vėliau kas 25-erius metus ar net dažniau yra Bažnyčią suvienijantis šventinis laikas. Šią vienybę neseniai džiaugsmingai išgyveno lietuviai, dalyvavę nacionalinėje piligrimystėje Romoje. Malda, giesmė ir lietuviškas žodis pripildė didžiąsias Romos bazilikas. Ši Jubiliejaus metų patirtis padovanojo vienybės ir bendrystės džiaugsmą įsiliejant į piligrimų minią, atvykusią į Amžinąjį miestą iš viso pasaulio ir žengiančią per Didžiųjų bazilikų Šventąsias duris.

Šie metai viso pasaulio krikščionims ypatingi ir dėl sutampančios Velykų šventimo datos balandžio 20-ąją. Ir Vakarų, ir Rytų krikščioniškosios tradicijos švęs Velykas tą pačią dieną. Velykų data nustatoma pagal istoriškai nusistovėjusį kalendoriaus ir astronominį principą. Katalikų Velykos, kaip ir daugumos protestantų, švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmosios mėnulio pilnaties, kuri įvyksta po pavasario lygiadienio kovo 21-ąją. Ši data skaičiuojama pagal Grigaliaus kalendorių, naudojamą Vakarų pasaulyje.

Stačiatikiai, arba ortodoksai, laikosi Julijaus kalendoriaus, kuris šiuo metu atsilieka nuo Grigaliaus kalendoriaus apie 13 dienų. Tačiau šiemet pavasario lygiadienis ir pilnatis sutampa taip, kad pagal abu kalendorius tas pats sekmadienis tampa Velykomis. Be to, ortodoksai neleidžia Velykų švęsti anksčiau nei žydų Paschos (žydų Velykų, išsilaisvinimo iš Egipto vergijos šventės), todėl jų data dažnai nukeliauja toliau į pavasarį. Įdomu, kad šiemet iš esmės sutampa ne tik krikščionių Velykos, bet ir žydų Pascha, o taip būna gana retai. Tiesa, vienybė čia yra ne tik datose. Paskutinė vakarienė, kurią Kristus valgė su mokiniais, buvo žydų Velykų šventės kontekste. Šie sutapimai – gražus Viešpaties ženklas susiskaldžiusiam dabarties pasauliui, primenantis tikinčiųjų vienybės svarbą.

Kitas brangus vienybės ženklas šiais metais yra viso pasaulio krikščionims brangaus Nikėjos Susirinkimo 1700 metų minėjimas. Tai pirmasis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas. 325 metais, sušauktas imperatoriaus Konstantino, jis vyko Nikėjoje (dabartinėje Turkijoje, netoli Stambulo). Susirinkime buvo suformuluotas pagrindinis krikščioniškojo tikėjimo tekstas – Tikėjimo išpažinimas, iki šiol naudojamas katalikų, ortodoksų ir kai kurių protestantų liturgijose. Nikėjos Susirinkime buvo aiškiai pasakyta, jog Kristus yra „vienesmis su Tėvu“, t. y. dieviškas, lygiai kaip ir Tėvas. Susirinkimas taip pat nustatė principus, kaip skaičiuoti anksčiau minėtą Velykų datą. Tai buvo pirmasis kartas, kai visa krikščionių bendruomenė vieningai susėdo spręsti tikėjimo klausimų. Nikėjos Susirinkimo 1700 metų jubiliejus turėtų būti švenčiamas kaip vienybės, bendro tikėjimo ir krikščionybės „konstitucijos“ gimtadienis.

Ir vis dėlto, nežiūrint, kokiais sutapimais ar ženklais šie metai yra pažymėti, nuostabiausią vienybės ženklą skelbia pačios Velykos. Tai Dievo vienybės su žmogumi triumfas. Dievas tampa žmogumi Jėzuje Kristuje, susivienija su žmogaus prigimtimi, tampa vienas iš mūsų. Jis dalijasi mūsų džiaugsmais, skausmais, kančia ir net mirtimi – tai vienybės su žmogumi ženklas iki galo. Kristaus prisikėlimas nėra tik stebuklas – tai pirmasis vaisius to, kas laukia mūsų. Žmogus skirtas Dangui, prisikėlimui ir amžinajam gyvenimui. 

Dievo ir žmogaus vienybė, apreikšta Velykose, nėra tik dvasinis ar teologinis faktas. Ji kviečia mus veikti pasaulyje, gyventi ta vienybe, ypač ten, kur jos labiausiai trūksta, – karuose, neapykantoje, susiskaldyme. Kristus nesunaikino priešų jėga, bet nugalėjo blogį meile, mirtį – prisikėlimu. Tai kviečia mus net ir kančioje tikėti, kad paskutinį žodį taria ne jėga, o meilė, ne mirtis, o gyvybė. Tokia viltis nėra naivi – tai pasipriešinimas blogiui Kristaus būdu, per teisingumą, atjautą, susitaikymą. Tad negalima mylėti Kristaus nemylint to, kuris kenčia Ukrainoje, Šventojoje Žemėje, kuris kenčia dėl smurto, neteisybės ar prievartos. Todėl žmogus kviečiamas vienytis su savo Kūrėju įveikiant pasaulio blogį meilės galia. 

Jei Dievas susivienijo su žmogumi, tai ir mes turime siekti vienybės vieni su kitais. Krikščionio pašaukimas – būti taikos kūrėju, tiltų statytoju. Tikroji Velykų šventė tęsiasi tada, kai mes patys tampame Prisikėlimo ženklu kitiems: per gailestingumą, atleidimą, pagalbą vargstantiems, auką, drąsą kalbėti tiesą.Vykstantis karas Ukrainoje, nerimas ir baimė dėl ateities – tai tarsi Didžiojo šeštadienio tylos ir nežinios akimirka. Tačiau krikščionis tiki, jog kapas nėra pabaiga, net jei šiuo metu atrodo kitaip. Todėl mūsų viltis – ne iliuzija, bet tikėjimas į Dievą, kuris moka mirtį perkeisti į gyvenimą. Prisikėlęs Kristus moko mus būti ne žiūrovais, bet tikrais Jo prisikėlimo liudytojais: ten, kur griaunama, – statyti, kur nekenčiama – atleisti, kur kyla karas – sėti taiką! Tegul Kristaus Prisikėlimo šviesa prasiskverbia pro šio pasaulio tamsą ir padaro mus drąsiais žmonijos vienybės bendradarbiais! Su Šventomis Velykomis!

+ Kęstutis Kėvalas 

Kauno arkivyskupas metropolitas