Viešasis finansavimas: verslas ir finansuotojai kalba skirtingomis kalbomis?

Lietuvoje prasideda svarbus etapas teikiant finansinę pagalbą verslo projektams – ilgą laiką veikusi kaip finansinių priemonių įgyvendinimo agentūra, ILTE virsta nacionaliniu plėtros banku. Visgi matyti, kad ne visada dinamika tarp verslo ir viešojo finansuotojo požiūrių sutampa. „Viešasis finansavimas nėra tik pinigų skirstymas. Tai – strateginis įrankis, kuriuo galima pasiekti platesnius ekonominius ir socialinius tikslus. Bet tik tada, kai abi pusės – ir verslas, ir finansuotojas – kalbasi viena kalba”, – sako advokatų kontoros COBALT patarėjas, advokatas Justinas Šileika. Kaip skirtingoms pusėms rasti bendrą kalbą?

„Tarp verslo ir viešojo finansuotojo požiūrių – praraja. Tačiau per ją galima nutiesti tiltą, ir tai reikia daryti.Viešasis finansuotojas, kuris skiria paskolą verslui, veikia remdamasis teisės aktais, dėmesį telkia į procesų laikymąsi ir pažeidimų vertinimą. Verslas, savo ruožtu, į paramą žvelgia pragmatiškai – jei dėl nustatyto pažeidimo teks grąžinti paramą ar taikoma korekcija, tai gali reikšti bankrotą. Tokiu atveju, pasak verslo atstovų, pralaimės abi pusės – įmonė žlugs, o paskola taip pat liks nesugrąžinta. Tačiau viešajam finansuotojui svarbu ne tik finansinis rezultatas, bet ir viešas interesas.Be kita ko, ir tai, kad valstybė išvengtų sankcijų. Verslas tikisi lankstumo, o finansuotojui aktuali ne tik paskolos grąža, bet ir teisinės rizikos minimizavimas. Abi pusės siekia to paties – finansiškai tvarių ir viešajai gerovei svarbių projektų įgyvendinimo, tačiau požiūrių skirtumai gali tapti kliūtimi. Todėl pirmiausia reikia apskritai atpažinti, kad verslas ir viešasis sektorius kartais kalba skirtingomis kalbomis, kad yra veikiami skirtingų interesų ir motyvacijų, o tada dar pasistengti ir vienam kito kalbą išmokti“, – sako J. Šileika.

Privatus ar viešasis finansavimas?

Didžioji dalis finansavimo verslui atitenka iš pačių akcininkų, rodo 2024 m. Lietuvos banko duomenys. Privatūs finansuotojai turi platesnę diskreciją ir gali nustatyti strategiją, kam duos pinigų, o kam ne, sako advokatas:

„Privatūs investuotojai yra mažiau varžomi – įprastai nebent kapitalo pakankamumo reikalavimų, pinigų plovimo prevencijos reguliavimo ar savo pačių vidinių biurokratinių procedūrų. Tuo tarpu viešuosius finansuotojus teisės aktai saisto daug labiau.Pavyzdžiui, Europos Sąjungos (ES) teisė nustato gana detalius ribojimus viešajam finansavimui. Toks intensyvesnis reguliavimas yra būtinas, kad viešieji pinigai nebūtų švaistomi, tačiau kartu šios aplinkybės formuoja finansavimo gavėjų patirtį. Neretai finansavimo gavėjai turi lūkestį, kad jų patirtis su viešu finansuotoju būtų kuo panašesnė į patirtį su privačiu finansuotoju, tačiau tai ne visada įmanoma. Tada kartais stebimasi, kaip nepragmatiškai elgiasi viešasis sektorius, nors iš tiesų pragmatiškiau būtų suprasti kitos pusės poreikius ir juos atliepti. Viešasis sektorius turi ką pasiūlyti, tačiau tam reikia suprasti jo kalbą – teisinę valstybės pagalbos reguliavimo kalbą.”

Viešajam finansavimui – potencialas augti

Įmonės Lietuvoje naudojasi ir viešųjų šaltinių teikiama pagalba, pavyzdžiui: Europos Sąjungos fondais, valstybės ar savivaldybės parama, ILTE teikiamomis paslaugomis. Lietuvos banko apklausoje, kurioje verslai pažymėjo besinaudojantys išoriniais veiklos finansavimo šaltiniais, pastarieji iš viso sudarė apie 50 proc. Visgi procentui augti potencialo dar yra, sako advokatas:

„Verslai nurodo keletą priežasčių, kodėl renkasi vidinius šaltinius užuot kreipęsi į viešus finansuotojus. Dažniausiai įvardijamas nepasitikėjimas finansinių įstaigų sistema, ilgos procedūros, neigiami atsakymai iš finansuotojų bei dideli kaštai. Tokios problemos viešajam investuotojui turėtų būti įveikiamos, tad jas išsprendus, galimybė plėstis – auga.“

Valstybinio finansavimo grįžimas į pasaulinę areną

Liberalios rinkos taisyklės, ilgai diktavusios ekonominę tvarką, po truputį užleidžia vietą aktyvesniam valstybės vaidmeniui. J. Šileika atkreipia dėmesį, kad tai ypač ryšku JAV politikos sprendimuose, pavyzdžiui, didinant muitus.

„Į geopolitinius ir ekonominius pokyčius reaguoja ir Europos Sąjunga. Prieš porą metų ji prėmė keletą naujų teisės instrumentų. Pirmasis – užsienio subsidijų reglamentas, kuris apriboja subsidijų iš trečiųjų valstybių iškreipantį poveikį vidaus rinkai. Antras – kovos su trečiųjų šalių prievartiniais veiksmais priemonė, kuri suteikia ES galimybę atsakyti į ekonominį spaudimą ar muitų karus, – sako COBALT advokatas. – Šalia naujų teisės aktų vis dar galioja ir senosios ES valstybės pagalbos taisyklės. Pagal jas valstybės parama įmonėms – nebūtinai tik finansinė, bet ir, pavyzdžiui, mokestinė – yra draudžiama, jei ji iškraipo konkurenciją. Tačiau yra išimčių: valstybės gali teikti pagalbą gavusios Europos Komisijos sutikimą arba veikdamos pagal bendrąjį blokinės išimties reglamentą, kuris leidžia paramą teikti be atskiro suderinimo, jei išpildomos tam tikros sąlygos. Pavyzdžiui, parama teikiama nustatytoms sritims (smulkiojo ir vidutinio verslo plėtrai, įdarbinimui, regioninei plėtrai ir kt.), veikla yra ekonomiškai pagrįsta.”

Gydyti ligą, o ne simptomus

Nors sistema teoriškai atrodo nuosekli, praktikoje dažnai kyla prieštaravimų tarp ES teisės aktų, nacionalinių aprašų ir finansavimą administruojančių institucijų veiklos. Pavyzdžiui, „naujos darbo vietos“ samprata gali skirtis tarp reglamento, finansinės priemonės aprašo ir sutarties – o tai gali nulemti, ar parama bus laikoma tinkama.

„Įmonės, kurios savo veiksmus grindžia vien nacionaliniais dokumentais, iš esmės gydo tik simptomus, o ne pačią ligos priežastį. Verslui svarbu suprasti ne tik tai, kas įtvirtinta sutartyse ar nacionaliniuose aprašuose, bet ir tai, ką numato ES valstybės pagalbos reguliavimas. Jei įmonė remiasi tik „siaurąja“ teise, to gali nepakakti. Tačiau gebėjimas argumentuoti savo poziciją ir iš ES teisės perspektyvos gali tapti svariu pagrindu tikėtis palankesnio požiūrio iš viešojo finansuotojo,“ – teigia J. Šileika.