Vietoj penkių dešimtmečių – vos per penkerius metus: kaip paspartinti investicijų į mišką grąžą?

Žemės sklypas, ir nekilnojamasis turtas apskritai, daugeliui Lietuvos gyventojų yra bene svarbiausia investicinio turto rūšis. Nors investuojančiųjų į akcijas ir kitus aktyvus – daugėja, meilė nekilnojamajam turtui išlieka nemari. Tačiau investicijų ekspertai atkreipia dėmesį, kad „užrakinta“ žemė neneša jokios ekonominės naudos, o būdų ją įdarbinti ne tik pelningai, bet ir tvariai – tikrai yra.

„Ar tai būtų akcijos, generuojančios dividendus, ar butas, iš kurio nuomos uždirbama, turimas žemės sklypas taip pat gali teikti pajamas, jeigu jis yra įdarbinamas: nuomojant, vykdant žemės ūkio, miškininkystės veiklas. Atsiranda ir naujų investavimo į žemės sklypus būdų, leidžiančių tikėtis reikšmingos grąžos gerokai greičiau, nei įprasta. Pavyzdžiui, jei miškai buvo suvokiami kaip labai ilgo laikotarpio investicija, su nebūtinai sulauksiama grąža, dabar iš jų uždirbti galima kur kas anksčiau nei po 50 ar daugiau metų“, – teigia fondo „INVL Sustainable Timberland and Farmland Fund II“ vadovaujantis partneris Martynas Samulionis.

Miškai – sudėtinga turto klasė: kas tai lemia?

Ne vieną dešimtmetį miškai buvo suvokiami kaip itin ilgalaikių investicijų turto klasė, kurios grąžos galima tikėtis po ne vienos dešimties metų. Pasak M. Samulionio, retas kuris ryždavosi pradėti „plyno lauko“ investicijas į miškus.

„Įveisti mišką nėra lengva: neužtenka nuosavame sklype bet kaip susodinti medžių sodinukus ir laukti, kol jie užaugs. Jeigu norite turėti kokybišką, sveiką mišką, ir kad jis džiugintų po 30, 40 ar daugiau metų, būtina turėti ir specifinių žinių, ir įdėti daug darbo, taip pat nemažų pirminių investicijų. Reikia ir paruošti dirvą, medelius, ir juos atitinkamai, tam tikra rūšine sudėtimi, pasodinti, kad miškas būtų įvairus, atsparus aplinkos poveikiui ir augtų bei klestėtų ne vieną dešimtmetį“, – paaiškina ekspertas.

Anot jo, investicijos ties čia nesibaigia: pasodinus mišką, būtina nuolat jį prižiūrėti, tvarkyti aplinką – pjauti žolę, saugoti nuo žvėrelių ir kt., kad medeliai sutvirtėtų ir galėtų augti. Galiausiai, reikia ne vieno dešimtmečio kantrybės laukiant, kol miškas subręs ir bus galima jį iškirsti bei uždirbti iš parduotos medienos.

„Tokios investicijos dažniausiai pavirsdavo investicijomis būsimoms kartoms, nes tik miškų savininkų vaikai, vaikaičiai ir kiti jaunesni artimieji galėdavo tikėtis realios grąžos. Tačiau situacija keičiasi, ir atsiranda naujų investavimo būdų, leidžiančių grąžos iš turimo žemės sklypo sulaukti kur kas anksčiau nei po 50 ar daugiau metų“, – tikina investicinio fondo atstovas.

Pirmosios pajamos – jau po penkerių metų

Tarp vis labiau populiarėjančių investavimo į žemės sklypus formų patenka miškų įveisimas: procesas, kai ne miško paskirties žemėje, kurioje nevykdoma jokia ūkinė veikla, pasodinamas naujas miškas. Kaip teigia miškininkystės technologijų bendrovės „Arbonics“ vadovas Kristjanas Lepikas, tokius investavimo pokyčius nemaža dalimi lemia vis tvirtesnis visuomenės požiūris į tvarumą.

„Pramonės, technologijų ir kitų sektorių bendrovės ieško būdų ne tik kaip sumažinti, bet ir kompensuoti savo emisijas, ir tam pasitelkia CO2 kreditus. Tačiau jos ieško aukštos kokybės, tarptautinius standartus atitinkančių kreditų, kurie geriausiai generuojami miško įveisimo projektuose. Vertinant, kad dėl griežtėsiančių aplinkosaugos reikalavimų tokių kreditų poreikis – tik didės, augs ir jų kainos, o taip pat – ir grąža miškų savininkams“, – sako K. Lepikas.

Kaip teigia miškininkystės technologijų ekspertas, įveisus mišką, pirmąsias pajamas už parduotus CO2 kreditus galima gauti jau po penkerių metų – toks yra minimalus laikotarpis, per kurį pasodinti medžiai savo biomasėje sukaupia reikšmingą anglies dioksido kiekį. Vėliau pajamos miškų savininkus pasiekia kas kelerius metus, ir jas jie gauna dar 30 metų.

„Skaičiuojama, kad vidutinė CO2 kredito kaina šiuo metu siekia apie 70 eurų, ir ateityje dėl augančios kreditų paklausos ji gali didėti. Konservatyviais skaičiavimais, žemės savininkas, turintis tinkamą žemę, per maždaug 20 metų galėtų uždirbti apie 15 tūkst. eurų už hektarą. Vėliau, miškui pasiekus brandą, jis gali būti naudojamas kitoms reikmėms, ir taip atsivertų dar vienas pajamų šaltinis. Todėl investavimas į miškus darosi vis patrauklesnis, o grąžos iš jo gali tikėtis tiek dabartiniai jų savininkai, tiek ir kitos kartos“, – pabrėžia „Arbonics“ vadovas.