Spaudos centras
Spaudos centras
Vasarą renginių gausa miestiečius nustebinti jau išties sunku. Visgi kai gatvėse pasirodo gėlėmis puoštas vežimas, pasigirsta muzika, prasideda šokiai, o eiseną lydi būrys besišypsančių žmonių, ne vienam praeiviui kyla klausimas – kas tai? Vieni sustoja pasigrožėti spalvinga eisena, kiti į tai smalsiai žvelgia kaip į nepažįstamą tradiciją, o treti priima kaip netikėtą progą bent trumpam prisiliesti prie kultūros, kuri kasdienybėje atrodo tolima.
Ši šventė vadinama Rathajatra. Jos ištakos siekia Indiją, tačiau šiandien Rathajatra vyksta įvairiuose pasaulio miestuose, neaplenkdama ir Lietuvos. Šią vasarą spalvingąją eiseną bus galima išvysti ir Vilniuje. O kodėl šios šventės centre – gėlėmis puoštas vežimas, ką reiškia jame esančios neįprastos figūros bei kuo ši tradicija gali sudominti žmogų, kuris į ją užsuka tik iš smalsumo, pasakoja vienas iš šventės organizatorių, Lietuvos Krišnos sąmonės bendrijos narys Saulius Domarkas.
Rathajatra – tai iš Indijos kilusi dvasinė šventė, kurios metu miesto gatvėmis traukiamas vežimas-šventykla. Vaišnavų tradicijoje ji siejama su dieviškumo išėjimu pas žmones, todėl šventė vyksta ne uždaroje erdvėje, o ten, kur ją gali pamatyti ir į ją įsitraukti praeiviai.
Nors šventės pavadinimas nemažai daliai vilniečių vis dar gali skambėti neįprastai, iš tiesų Rathajatra sostinėje jau vyko ne vieną kartą. Pasak S. Domarko, pirmasis renginys su kultūrine programa buvo organizuojamas dar 2016 metais, tačiau šventinis vežimas miesto gatvėmis riedėjo ir anksčiau – tuomet buvo rengiamos tik eitynės.
„Mes siekiame, kad Rathajatros šventė taptų tradicine švente ne tik vaišnavams, bet ir visiems miesto gyventojams ir svečiams. Tai gražus paįvairinimas miesto gyvenime“, – teigia Saulius. Tad nors kai kurie šią eiseną šiemet galbūt pamatys tik pirmą kartą, Vilniuje Rathajatra – jau gerą dešimtmetį puoselėjama tradicija.
Praeiviui Rathajatra prasideda tą akimirką, kai gatvėje pasigirsta muzika ar dėmesį patraukia spalvingas vežimas. Nors ši šventė siejama su dvasine tradicija, tai, ką jos dieną pamato miestas, gimsta ne savaime. Už eisenos, vaišių, gėlių ir muzikos slypi kelis mėnesius trunkantis pasiruošimas. Pasak S. Domarko, pirmieji darbai prasideda gerokai anksčiau: „Šventės komitetas pradeda veikti jau vėlyvą rudenį. Aptariame idėjas, ką norėtume matyti, ką norėtume pakeisti ar padaryti dar geriau. Metų pradžioje jau deriname šventės datą su garbingais svečiais, kuriuos norime matyti šventėje.“
Svarbiausias pasiruošimo etapas – likus dienai ar dviem iki šventės, kai ruošiamos vaišės, atvežamas, tvarkomas ir puošiamas vežimas, pinamos gėlių girliandos, statoma scena, derinama garso aparatūra. Prie šių darbų prisideda gausios savanorių komandos – jų suburiama net iki dešimties, tad kiekviena rūpinasi skirtinga šventės dalimi.
Žmogui, kuris Rathajatros šventėje dalyvauja pirmą kartą, ji gali kelti ne tik smalsumą, bet ir klausimų: daug kas atrodo nepažįstama, o pirmasis įspūdis nebūtinai leidžia suprasti, kokia prasmė slypi už šios eisenos.
„Praeivis regi vaizdą: daug žmonių traukia už virvių spalvingą vežimą, vežime – keistos figūros. Praeivis girdi garsus: muziką, mantras, kalbas. Tačiau tai tik išorė, iš kurios sunkiau išpešti dvasinės naudos, nepasigilinus į šventės vidinę prasmę“, – aiškina S. Domarkas. Viena labiausiai dėmesį patraukiančių detalių – vežime esanti dieviškoji forma. Trumpas kūnas, ištiestos rankos, didelės akys ir plati šypsena praeiviui gali atrodyti neįprastai, tačiau, anot pašnekovo, vaišnavų tradicijoje būtent šis pavidalas atskleidžia Dievą kaip artimą, mylintį ir betarpišką.
Ne mažiau svarbi ir pati eisenos prasmė. Pasak Sauliaus, Rathajatra kalba apie atsigręžimą į save ir ryšį su dieviškumu, kuris, pagal Indijos jogų tradiciją, nėra kažkur toli, o slypi žmogaus širdyje. „Praeivis daug daugiau suprastų, jei sustabdytų kurį žmogų ir jo paklausinėtų. Jis sužinotų, jog ši šventė yra sielos atsigręžimo į save šventė. Indijos jogų tradicija pasakoja, kad Dievas yra ne kažkur toli, danguje, o kiekvieno širdyje. Jis yra mūsų giliausias aš, giliausioji savastis. Todėl atrasti ryšį su juo – tai tarsi susigrąžinti save“, – teigia jis.
Rathajatroje riba tarp stebėtojo ir dalyvio ima nykti gana greitai. Iš pradžių žmogus galbūt tik stabteli pažiūrėti, tačiau netrukus jau klausosi, klausia, ragauja, kalbasi ar tiesiog leidžiasi įtraukiamas šventės ritmo. Pasak S. Domarko, net ir trumpa akimirka, skirta įsitraukti į šventę, leidžia pažinti ne tik pačią tradiciją, bet ir platesnį kultūrinį pasaulį: „Praeivis, jei jis stabtelės šventėje, pasiklausys mantrų ir kalbų, o ypač jei paklausinės dalyvių apie tai, kas čia vyksta, pirmiausiai praturtins savo supratimą apie pasaulio kultūras, praplės savo akiratį. Kultūrų įvairovė mus praturtina. Yra posakis: „Jei turi problemų su fanatizmu, pakeliauk po pasaulį“. O čia pasaulis tarsi pats atkeliauja pas mus.“
Kad toks pirmas susidūrimas gali įsiminti ilgam, Saulius Domarkas sako žinantis ir iš asmeninės patirties. Pirmą kartą Rathajatroje jis dalyvavo dar 1991 metais Rygoje, vėliau – Kaune: „Tuo metu ši šventė man paliko neišdildomą įspūdį. Pamenu kalbėtojus, kurie aiškino šios šventės prasmę, ir tuomet tai, ką mes darome, pasirodė daug giliau, nei aš maniau“, – prisimena jis.
Rathajatros minėjimas Vilniuje vyks birželio 21 dieną. Šventė prasidės eisena per miesto centrą, o vėliau persikels į Rotušės aikštę, kur numatyta kultūrinė programa. Šiemet organizatoriai siekia įtraukti ir įvairesnių akcentų – pavyzdžiui, elektroninės muzikos skambesį.
„Bandysime kultūrinę programą padaryti truputį įvairesnę. Pakvietėme daugiau grupių ir renginio pabaigoje pasiūlysime elektroninės muzikos diskoteką su mantromis. Turėtų būti labai įdomi renginio dalis“, – apie tai, ką bus galima pamatyti šventės metu, užsimena Saulius Domarkas.
Tad miesto centre pamačius gėlėmis puoštą vežimą, verta žinoti – tai Rathajatra, sena tradicija, Vilniuje puoselėjama jau ne pirmus metus. O jei pirmas įspūdis kels daugiau klausimų nei atsakymų, galbūt tai ir bus geriausia priežastis stabtelėti.