Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė: „Egzaminų stresas nėra priešas – problema, kad nemokame su juo elgtis“

Gegužė daugeliui moksleivių reiškia intensyviausią laikotarpį – prasideda atsiskaitymai, patikrinimai ir egzaminai. Kartu su jais dažnai auga ir įtampa, kurią jaučia ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Vis dėlto problema slypi ne pačiame strese, o mūsų požiūryje į jį.

Esame įpratę manyti, kad stresas yra didelis blogis. Tačiau naujausi tyrimai, atliekami tokiuose universitetuose kaip Stanfordas, Jeilis ar Pensilvanija, rodo priešingai – stresas gali būti naudingas. Jis mobilizuoja žmogaus organizmą, suaktyvina mąstymą ir paruošia mus svarbiam darbui.

Manau, kad mokiniams būtina aiškinti, kas yra stresas ir kaip jis veikia kūną. Tyrimai rodo, kad vien supratimas apie streso naudą gali pagerinti rezultatus – studentai, kurie prieš testą susipažįsta su informacija apie streso poveikį, pasirodo geriau. Jie suvokia, kad padažnėjęs širdies ritmas ar įtampa nėra kliūtis, o organizmo pasiruošimas.

Streso valdymo reikia mokytis

Vis dėlto vien žinojimo nepakanka – vaikams būtina suteikti konkrečius įrankius.

Yra daugybė metodų – nuo paprastų kvėpavimo pratimų, padedančių greitai nuraminti kūną, iki dėmesio nukreipimo ar minčių valdymo technikų. Vaikai turi mokytis atpažinti, kas su jais vyksta streso metu, kaip sustabdyti destruktyvias mintis, kurios trukdo susikaupti, ir kaip sąmoningai sugrįžti į ramybės būseną. Tai gali būti ir trumpi fiziniai pratimai, ir vidinio dialogo keitimas, ir įvairios susitelkimo praktikos, padedančios išlaikyti aiškų mąstymą net įtemptose situacijose.

Šie įgūdžiai turi būti ugdomi ne epizodiškai, o nuosekliai. Mūsų mokykloje tam skiriame atskiras pamokas, kuriose ne tik kalbame apie stresą, bet ir praktiškai išbandome įvairias jo valdymo strategijas. Tai nėra savaime suprantamas gebėjimas – kaip ir matematikos ar kalbos, to reikia mokyti. Kuo anksčiau vaikai įgyja šiuos įgūdžius, tuo lengviau jie susidoroja ne tik su egzaminais, bet ir su kitais gyvenimo iššūkiais.

Didžiausią įtampą dažnai kuria ne vaikai

Pastebiu, kad neretai didesnį stresą dėl egzaminų patiria ne patys mokiniai, o jų tėvai – ir būtent ši įtampa tampa viena pagrindinių priežasčių, kodėl vaikai pradeda jaudintis labiau nei reikėtų.

Šeima yra tarsi vienas organizmas – jeigu stipriai stresuoja tėvai, tas jausmas natūraliai persiduoda vaikui. Kartais atrodo, kad daugiau jaudinasi mama nei pats mokinys. Vaikai labai greitai perima suaugusiųjų emocijas, net jei jos nėra tiesiogiai įvardijamos.

Tad viena didžiausių klaidų – egzaminų dramatizavimas ir jų sureikšminimas. Vietoje spaudimo siūlyčiau tėvams kurti palaikančią aplinką: kalbėti apie pastangas, o ne tik rezultatą, priminti, kad vienas egzaminas neapibrėžia vaiko ateities, ir padėti išlaikyti realistišką požiūrį į vertinimus. Kai suaugusieji patys nurimsta ir siunčia vaikui žinutę, kad jis yra vertinamas ne tik už pažymius, vaikas natūraliai jaučiasi saugesnis ir gali geriau susitelkti.

Kada reikėtų sunerimti?

Vis dėlto svarbu atskirti natūralų jaudulį nuo per didelio, vaikui jau žalingo streso – pastarasis ilgainiui gali paveikti ne tik mokymosi rezultatus, bet ir bendrą savijautą.

Jei vaikas pradeda nemiegoti, keičiasi jo mityba, jis praranda susidomėjimą įprastomis veiklomis, tampa uždaresnis ar jaučiasi nuolat prislėgtas – tai aiškūs signalai, kad reikia atkreipti dėmesį. Taip pat svarbu stebėti ir kitus požymius: dirglumą, nuovargį, vengimą eiti į mokyklą ar net įvairius kūno negalavimus, kuriems nėra aiškios medicininės priežasties.

Tokiais atvejais siūlau nedelsti ir ieškoti pagalbos. Jeigu tėvai nežino, kaip padėti, konsultacija su specialistu visada yra gera išeitis – ji padeda nuraminti tiek vaiką, tiek pačius tėvus ir suteikia aiškius įrankius, kaip elgtis toliau.