Vilniaus mažajam teatrui antrą kadenciją vadovaus S. Keblas

Kultūros ministerijos skelbtą konkursą eiti Vilniaus mažojo teatro vadovo pareigas laimėjo Simonas Keblas, jau vadovavęs šiam teatrui vieną kadenciją – tai jam suteiks galimybę tęsti pradėtus darbus, kuriems pamatai buvo pakloti pirmosios kadencijos metu.

Kaip sako S. Keblas, dalį pirmosios kadencijos pradžioje užsibrėžtų tikslų jam su teatro komanda pavyko pasiekti, tačiau, kadangi ambicija buvo didelė, dalies – ne. Kai kuriuos darbus teko atidėti vėlesniam laikui, nes jo, kaip vadovo, kadencija prasidėjo pandemijos ir karantino sąlygomis. Pirmąsyk paraišką dalyvauti teatro vadovo konkurse jis užpildė jau būdamas VMT kūrybinės dalies vadovas.

Pirmoji kadencija nestokojo iššūkių

Apžvelgdamas pirmuosius penkerius vadovavimo VMT metus, S. Keblas sako, jog jie buvo pilni iššūkių, sukrėtimų ir išbandymų. „Teko išgyventi ne vieną krizę, daug išmokti ir suprasti – tai keitė, brandino ir augino. Manau, svarbiausias pasiekimas, kad šiandien teatras yra dinamiškas, kūrybiškai gyvas, daugialypis, aktyvus veiklose ir girdimas Europos tarptautinėje arenoje. Išskirčiau ir dar kelis momentus: pasikeitusi ir ambicinga teatro komanda, įvairūs kūrėjai, norintys ir siekiantys čia dirbti. Netrūksta ir tarptautinio dėmesio bei įvertinimų, išsiplėtusios teatro veiklos erdvės ir projektai“, – vardija vadovavimą pratęsiantis S. Keblas.

Jis prisipažįsta, jog perprasti teatrą, žmones, niuansus ir kūrybinį geną užtruko mažiausiai metus. „Kaip ir kiekviename didesniame kolektyve, čia daug istorijos, daug specifikos, kurią suvokti ir vystyti reikia ir atsargumo, ir drąsos, ir didelio ryžto“, – sako S. Keblas.

VMT režisieriaus Rimo Tumino įsteigtas dar 1990-aisiais, nuo tada čia sukurta daug ryškiausių Lietuvos teatro scenos kūrinių. Iki šiol repertuare tebėra spektaklių, kuriuos režisavo pats R. Tuminas. Visai neseniai teatro erdvėje atsirado dar matomesnis nei anksčiau, anapilin iškeliavusio teatro įkūrėjo atminimą įprasminantis simbolis – varpas ant specialaus pjedestalo.

Ambicija – žengti naują kokybinį žingsnį

Prieš pradėdamas dirbti VMT, S. Keblas, baigęs tarptautinio verslo magistro studijas Vilniaus universitete, vienuolika metų darbavosi „Idioteatre“, vėliau kelerius metus vadovavo Keistuolių teatrui. Jis teigia, jog tokia patirtis jam suteikė supratimą ne tik apie teatrą ir jo vadybos procesus, bet ir realiai formavo kompetencijas, reikalingas valdyti ir spręsti kompleksinius vadybos ir organizacinius klausimus, vertinti kūrybos pasirinkimą ir kryptis.

Paklaustas, kaip ryžosi pretenduoti vadovauti VMT teatrui antrąją kadenciją, S. Keblas sako, jog sprendimas nebuvo lengvas – prireikė laiko apsispręsti. Kita vertus, antroji kadencija jam atneša ambiciją žengti naują teatro vystymosi kokybinį žingsnį. „Akivaizdu, kad tai bus be galo sudėtinga, nes šiandienos įvykiai pasauliniuose ir Lietuvos kontekstuose žada tik dar daugiau įtemptų situacijų, kurias reikės priimti, suprasti ir spręsti. Tačiau man įdomūs mūsų sumanyti projektai, įdomu ir prasminga, kaip jie vyks, man įdomu suprasti ir matyti, kaip teatras keisis ir augs, galiausiai – ką išvysime teatro scenoje“, – samprotauja VMT vadovas.

Tęs pradėtus darbus, netrūksta ir ateities planų

Anot S. Keblo, pirmi jo antrosios kadencijos metai, galima sakyti, jau suplanuoti – tai kūrybiniai sumanymai, subrandinti kartu su komanda, einamųjų darbų tąsa. „Režisierė ir teatro Meno skyriaus vadovė Gabrielė Tuminaitė jau pradėjo repetuoti italų klasiko Carlo Goldoni kūrinio „Vasarotojų trilogija“ pirmąją dalį, greta deriname antrąją, kurią dar tik planuojame ir tikimės įgyvendinti kartu su partneriais. Tęsiame „DramaTest Residency“ darbus, o pavasarį dirbsime kartu su režisieriumi Justinu Vinciūnu ir nekantriai lauksime naujo spektaklio pagal Tove Ditlevsen romaną „Veidai“.

Planų tolimesnei ateičiai šis teatras taip pat nestokoja. Anot vadovo, norima nagrinėti skirtingų Europos regionų šiuolaikinę dramaturgiją, nes tai – naujieji kūrėjų balsai, o kartu išlaikyti klasikinę kryptį. Dar vienas siekis – tyrinėti nacionalinės literatūros klasikus, stiprinant jų dialogą su pasaulinės dramaturgijos bei literatūros tradicija.