Vilniaus mažojo teatro konkursą laimėjo režisierius J. Vinciūnas: „Erdvės, kurios leidžia eksperimentuoti, yra aukso vertės“

Kūrybiniai impulsai gali kilti iš daugybės šaltinių. Vienas jų – kultūros ir profesionaliojo meno institucijų pastangos kurti erdves, kuriose gimsta nauji kūriniai. Vilniaus mažasis teatras (VMT) paskelbė šių metų „DramaTest Residency“ nugalėtoją – juo tapo jaunosios kartos teatro režisierius Justinas Vinciūnas. Šis laimėjimas suteikia kūrėjui galimybę dirbti profesionalioje teatro aplinkoje – statyti spektaklio eskizą, pretenduojantį tapti VMT repertuaro dalimi.

„DramaTest Residency“ – išskirtinė VMT iniciatyva, pradėta prieš kelerius metus ir sėkmingai gyvuojanti iki šiol. Šiuo konkursu teatras siekia praplėsti klasikinės dramaturgijos lauką, skirti dėmesio įvairesniems tekstams, o svarbiausia – atverti galimybes kūrybiniuose procesuose dalyvauti pradedantiems kūrėjams.

Toks yra ir šių metų kūrybinės platformos laimėtojas. Režisierius J. Vinciūnas baigė režisūros studijas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, teatro režisieriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Gintaro Varno vadovaujamame kurse. Kaip pradedantis menininkas, J. Vinciūnas buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ – šis apdovanojimas skirtas už spektaklio „Atidaryk duris“ režisūrą. Šiuo metu režisierius bendradarbiauja su Kauno nacionaliniu dramos teatru. Dar studijų metais, o ir po jų, kūrėjas dalyvavo teatro dirbtuvėse bei su scenos menu susijusiose praktikose Islandijoje, Vokietijoje, Italijoje, Latvijoje. Šias patirtis jis vadina „auginančia praktika“ ir prisipažįsta, kad „DramaTest Residency“ komisijos sprendimas jį nustebino. Nors Vilniaus mažojo teatro scena jam jau kurį laiką atrodė patraukli kūrybinė erdvė, ši galimybė atrodė dar tolima.

„Mano akimis, tokia platforma yra labai reikalinga galimybė jauniems kūrėjams. Ypač dėl dar neišblėsusio noro atrasti savo teatrinę kalbą. O šis procesas neišvengiamai susijęs su klaidomis ir rizika. Erdvės, kurios leidžia klysti ir eksperimentuoti, yra aukso vertės. Todėl jaučiu didelį dėkingumą teatrams, kurie tai vertina ir suteikia tokią progą“, – sužinojęs apie įvertinimą sakė jaunasis režisierius.

Anksčiau kūrėjai, pretenduojantys į laimėjimą, pjesę pasirinkdavo patys, o šiais metais pats teatras pasiūlė režisieriams scenai nepritaikytus grožinės literatūros kūrinius. Šiemet tai buvo Šiaurės šalių modernioji kūryba. Režisieriai, pretendavę į rezidenciją VMT scenoje, turėjo pristatyti komisijai savo kūrybinę viziją, susijusią su vienu iš pasiūlytų kūrinių. Parinkti autoriai itin gerai atspindi Šiaurės šalių literatūros aktualijas – tai šiuo metu kuriantys arba pastaraisiais metais naujai atrasti autoriai, visų jų kūriniai išversti į lietuvių kalbą.

„DramaTest Residency“ konkurso dalyviams buvo siūloma gilintis į danų autorės Tove Ditlevsen romaną „Veidai“, švedų rašytojo Torgny Lindgreno kūrinį „Kamanių medus”, visai neseniai lietuviškai pasirodžiusį danų kūrėjos Olgos Ravn romaną „Vaško lėlė“, kanadietės poetės ir dramaturgės Anne Carson neįprastos formos romaną „Raudonos autobiografija“ arba populiariojo norvego Jo Nesbø trumpųjų detektyvų serijos romanus „Kraujas ant sniego“ ir „Vidurnakčio saulė“.

J. Vinciūnas prisipažįsta, kad, nors nesirenka autorių pagal konkretų regioną, Šiaurės šalių kūrėjai jį ėmė vis labiau dominti pernai, kai atrado Nobelio literatūros premijos laureato Jono Fosse’ės kūrybą. Jo teigimu, šio rašytojo „nenusakomai taupus dramaturginis stilius rezonavo su asmenine teatrine pajauta“.

Iš komisijos pasiūlytų kūrinių jis pasirinko gilintis į T. Ditlevsen romaną „Veidai“. „Mane sužavėjo darna tarp intensyvių pagrindinės veikėjos išgyvenimų ir poetiškai paprasto pasakojimo stiliaus. Jau kurį laiką mane domina temos, kurios peržengia normatyvinės psichikos ribas. Kartais kūriniuose ieškai asmeninių atpažinimo taškų, tačiau šiuo atveju mane vedė smalsumas, susijęs su tema, kurios neįvardinčiau kaip itin asmeniškos. Galbūt dėl to šis kūrinys man pasirodė paslaptingas“, – sako režisierius.

J. Vinciūną suintrigavo ir romano pavadinimas „Veidai“, sukėlęs asociacijų su filosofo Emmanuelio Levino „veido“ ir „kito“ samprata. „Šiame kūrinyje įžvelgiau potencialą per teatrinę raišką prisiliesti prie šių filosofo idėjų. Nežinau, ar tai įmanoma, bet pabandyti verta“, – teigia kūrėjas.

VMT „DramaTest Residency“ laureatams suteikia daug kūrybinės laisvės – jie patys renkasi stilistiką, aktorius, su kuriais dirbs, bei kitas kūrybines priemones. Galimybę dirbti jam iki šiol dar neišbandytoje VMT scenoje gavęs J. Vinciūnas sako, kad, nors kūrybiniai planai dar nėra toli pažengę, jis jau gali apibrėžti stilistinę kryptį, kuria norėtų eiti perkeldamas romaną „Veidai“ į sceną. „Norėčiau formuoti minimalistinę stilistiką, perpintą fantasmagoriniais elementais, ir atrasti savitą santykį tarp istorijos nuoseklumo ir vizualinės formos. Tai gana abstraktu, bet šiuo etapu mažai naudos būtų kalbėti apie konkrečius scenografijos, muzikinius ar vaidybinius sprendimus. Turbūt todėl, kad teatro procesą matau kaip gyvą – susitikimai su aktoriais, erdvės pajauta repeticijų metu dažnai diktuoja kitokius sprendimus, nei numatei iš anksto“, – sako jis, pridurdamas, jog jam svarbu dirbti su ieškančiais, lanksčiais aktoriais, kuriems netrūktų vaizduotės.

Būtent šį pavasarį VMT scenoje debiutavo praėjusių metų „DramaTest Residency“ laimėtojo režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Žiurkės“, pastatytas pagal Nobelio literatūros premijos laureato Gerharto Hauptmanno to paties pavadinimo natūralistinę pjesę. Per ankstesnius trejus projekto metus teatre pastatyti tokie darbai kaip P. Pukytės „Scilė nori būti žmogumi“ (rež. G. Tuminaitė), J. Cocteau „Orfėjas“ (rež. Ž. Vingelis), G. Labanauskaitės  „L. YRA S.“ (rež. G. Štiormer), taip pat W. Shakespeare’o  „Kaip jums patinka“ (rež. U. Bartoševičiūtė), N. Vorožbit  „Saša, išnešk šiukšles“ (rež. S. Žyrkov), D. Zavedskaitės  „Ein Elefant“ (rež. T. Montrimas),  „Ką/stingas“ (aut. ir rež. M. Vaitiekūnas).