Visuomenės poliarizacija kasdienybėje: kodėl šiandien taip lengva susipykti

Ingrida Bartašė, socialinė darbuotoja

Minėdami tarptautinę socialinio darbo dieną, socialiniai darbuotojai kviečia kurti viltį ir darną pasaulyje, kuriame vis sunkiau rasti bendrą kalbą. Toks kvietimas gimė atliepiant šių dienų realijas – gyvename informaciniame triukšme, kuriame kiekvienas gali susikurti savo „pasaulio versiją“.

Tyrimai rodo, kad internete praleidžiame 7–8 valandas per dieną, iš jų beveik tris socialiniuose tinkluose. Nuolatinis srautas apie karus, migraciją, ekonominį nesaugumą ar politinius ginčus sukuria foną, kuriame ir nekaltas pokalbis gali virsti konfliktu.

Ši poliarizacija matosi visur: šeimose tėvai ir vaikai gyvena skirtinguose informaciniuose burbuluose, bendruomenėse tylūs žmonės pasitraukia, o kraštutiniai balsai užima vis daugiau viešosios erdvės. Vyresnio amžiaus žmonės kaimuose, neturintys prieigos prie interneto, dar labiau atskiriami – jų balsas beveik negirdimas, o socialinė įtrauktis silpna. Tai kuria papildomą emocinę įtampą, kurią žmonės atsineša į kiekvieną pokalbį.

Kai konfliktai persikelia į šeimą ir bendruomenę

Socialiniai darbuotojai šiandien dirba ne tik su asmens problemomis, bet ir su visuomenėje tvyrančiomis įtampomis. Daugelis žmonių į jautresnius pokalbius ateina pasiruošę gintis: jie laukia, kad jų nuomonė bus ginčijama, todėl pokalbį pradeda ne nuo atvirumo, o nuo gynybinės laikysenos. Ši situacija ypač ryški kalbant temomis, kurios visuomenėje kelia stiprias emocijas – nuo karo, skiepų, migracijos iki lytiškumo ar klimato klausimų. Kartais užtenka vieno žodžio ir žmogus užsisklendžia, – ne todėl, kad pašnekovas įžeidė, o todėl, kad emocijos jau buvo įaudrintos iš anksto.

Poliarizacijos epicentru labai dažnai tampa šeima. Paradoksas – būtent šeimoje turėtume jaustis saugūs. Deja, skirtingų kartų nariai gyvena skirtinguose informaciniuose burbuluose, todėl ginčai dėl aktualijų dažnai tampa kova dėl tapatybės. Socialinis darbuotojas neretai tampa vieninteliu neutraliu žmogumi, galinčiu priminti: šeimos tikslas – ne laimėti ginčą, o išlikti kartu.

Organizacijose, įstaigose susiskaldymas pasireiškia tyliai ir skaudžiai: žmonės nustoja sveikintis, nebeateina į renginius, socialiniuose tinkluose kuria neigiamus naratyvus apie „kitus“. Darbuotojams neretai sunkiausia matyti, kaip kolegos jaučiasi įtraukti į visuomenės konfliktus.

Kaimo bendruomenėse situacija dar sudėtingesnė. Gyventojų čia mažėja, ryšiai silpsta, vyresnio amžiaus žmonės lieka vieni su radiju ar televizija, kur girdimas tik baimę ir nerimą keliantis turinys. Po nesėkmingų bandymų pasidalinti nuomone su artimaisiais, žmogus dar labiau užsisklendžia. Kartų skirtumai tik gilina šią atskirtį: jauni žmonės randa bendruomenes, kuriose jaučiasi priimti, o vyresni lieka užribyje.

Kaip išlaikyti tarpusavio ryšį

Nepaisant tokio negatyvaus fono, socialinių darbuotojų patirtis rodo, kad net sudėtingiausiose situacijose galima išlaikyti žmogišką ryšį. Yra įvairiausių įrankių, kuriais galime pasinaudoti kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, bendraujant su kitu žmogumi svarbu sukurti saugią erdvę – kad pašnekovas žinotų, jog jo nuomonė nebus vertinama. Kartais užtenka paprasto sakinio: „Aš čia ne tam, kad tave teisinčiau, o tam, kad suprasčiau, kuo galiu padėti.“ Toks sakinys nuima įtampą ir leidžia žmogui atsiverti.

Šiais laikais faktinė informacija ginčuose dažnai „nebeveikia“. Internete galima rasti bet kokią informaciją, patvirtinančią jūsų požiūrį. Todėl pokalbyje daug svarbiau paklausti: „Kaip ši tema veikia tavo gyvenimą?“ arba „Ką jauti, kai tai girdi?“. Kai pokalbis grįžta prie žmogaus patirties, jis tampa švelnesnis ir prasmingesnis.

Svarbu ne įrodyti „tiesą“, o leisti žmogui kalbėti ir išreikšti savo nuomonę saugioje aplinkoje, kurioje jis gali būti išgirstas. Išklausius žmogų prasideda subtilus darbas – atviri klausimai, padedantys jam pačiam išgirsti save ir įvertinti informaciją, kuria dalijasi. Dažnai žmonės, norėdami priklausyti grupei, perima jos vertybes ir nuomonę, net nesuteikdami sau progos kritiškai įvertinti savo jausmų. Tokiose situacijose socialinis darbuotojas tampa tarsi veidrodžiu: klauso, klausia, atspindi – ir leidžia žmogui pačiam suprasti, kas vyksta jo viduje.

Kartais įtampą geriausiai nuima humoras – jis pralaužia ledus ir pokalbį padaro švelnesnį. Neretai pakanka tiesiog parodyti, kad gyvenime yra ne tik sunkumų, bet ir šviesesnių akimirkų. Tai padeda žmogui pamatyti platesnį vaizdą ir suprasti, ko jis iš tiesų siekia pokalbio metu. Smalsumas taip pat yra galingas įrankis: užuot sakę „tai nesąmonė“, galime paklausti: „Kas tave įtikino?“ arba „Iš kur kyla ši informacija?“. Tai mažina gynybiškumą ir skatina kritišką mąstymą.

Svarbu prisiminti: žmogus nėra tapatus savo nuomonei. „Suprantu tave kaip žmogų, net jei su šia mintimi man sunku sutikti“ – tai vienas svarbiausių principų susiskaldžiusiame pasaulyje. Tos pačios principinės taisyklės, kurios padeda pokalbyje vienas prieš vieną, gali būti pritaikytos ir bendruomenėje.

Susitarti dėl bendravimo taisyklių

Tarptautinės socialinio darbo dienos tema remiasi Rytų Afrikos filosofija Harambee, reiškiančia „traukti kartu“ – susitelkti, veikti išvien ir palaikyti vieniems kitus. Tai nėra kvietimas galvoti vienodai. Priešingai – tai kvietimas išlikti atvirame klausymosi ir mokymosi santykyje net tada, kai patirtys ar vertybės skiriasi.

Įvairovė skatina kurti konstruktyvų santykį. Svarbu tik susitarti dėl taisyklių, kaip bus bendraujama. Galimi keli paprasti punktai: kalbame po vieną, nekeliame balso, nekritikuojame ar nevartojame žeminančių žodžių, stabdome neetišką elgesį. Kalbame iš savo patirties – sakome „aš jaučiu“, „aš matau“, o ne apie „juos visus“. Taisyklės suteikia minimalų saugumą ir leidžia pokalbiui vykti sklandžiai.

Poliarizuotose bendruomenėse dažniau girdimi kraštutiniai, garsiausi balsai, tačiau ilgalaikei gerovei svarbi ir tylinčiųjų perspektyva. Tam padeda darbas mažesnėse grupėse – ten drąsiau kalba ir tie, kurie dideliame rate tyli. Veiksmingos ir papildomos priemonės: rašytinės kortelės, lipnūs lapeliai ar pokalbių laukai skaitmeninėse erdvėse, leidžiantys žmonėms anonimiškai išsakyti, kas jiems svarbiausia.

Efektyvus būdas kalbant apie kartų skirtumus – gyvoji biblioteka: vyresnio amžiaus žmogus pasakoja savo istoriją, o jaunimas gali užduoti klausimus. Tai padeda suprasti, iš kur kyla vertybės, ir stiprina tarpusavio supratimą. Jei emocijos veržiasi per kraštus – riksmai, ašaros, demonstratyvus išėjimas – tai nebūtinai reiškia pokalbio pabaigą. Tai rodo, kad tema žmogui svarbi, o vėliau pokalbį galima pradėti iš naujo, lėtai, su daugiau kantrybės ir dėmesio.

---

Metodines rekomendacijas „Socialinis darbas visuomenės poliarizacijos kontekste“ galima atsisiųsti čia.

Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). 

PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Daugiau apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt