Spaudos centras
Spaudos centras
Įsisiūbavus vasarai, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras užvėrė savo 36-ąjį sezoną ir lauks žiūrovų sugrįžtant rudenį – juos pasitiks ne tik pamėgti bei įvertinti spektakliai, bet ir repertuaro naujienos. O jų per pastaruosius kelis mėnesius buvo ne viena. Praėjusį rudenį VMT žiūrovams pristatė išskirtinės teatrinės raiškos vokiečių režisieriaus Christiano Weise’ės spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, o pavasarį sulaukta dviejų Lietuvos kūrėjų premjerų. Režisierius Oskaras Koršunovas spektakliu „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ pasiūlė neįprastą ir pagaulų vokiečių filosofo Immanuelio Kanto mąstymo ir aplinkos pjūvį, o jaunosios kartos režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus tragikomedija „Žiurkės“ vedė paralelę tarp XX a. pradžios ir šių dienų visuomenių.
Visas tris sezono premjeras lyg punktyras jungia vokiškosios kultūros tema. Tokiu būdu teatras nuosekliai demonstruoja siekį kurti ir palaikyti nenutrūkstamą lietuviškosios ir pasaulinės kultūrų dialogą. Pasak teatro vadovo Simono Keblo, ką tik pasibaigusio sezono premjeros kvietė apmąstyti esminius dėmenis, aktualiai suskambančius šiandienos neapibrėžtumo laike. „Turėdamas galią suburti bendrystės pojūčiui, teatras kalba apie žmogų ir laisvę skirtingais istoriniais laikotarpiais, o pasiūlyta sceninė raiška kuria nuotolį, teikiantį erdvės gilesniems savęs ir savojo laiko apmąstymams“, – sako teatro vadovas.
Kultūrų dialogą kiek kitu formatu pratęsė sezono pabaigoje vykusios italų aktoriaus ir režisieriaus Luciano Romano meistriškumo dirbtuvės. Jos buvo skirtos Lietuvoje dar mažai žinomam italų dramaturgijos klasiko Carlo Goldonio kūriniui „Vasarotojų trilogija“ – vasarą pradedamos jo repeticijos, o ilgainiui kiekviena trilogijos dalis virs spektakliu.
JAV dramaturgijos klasika per vokiškąją prizmę
Kultūrinio veiksmo per vasarą išsiilgusius žiūrovus pernai rudenį VMT pasitiko su JAV dramaturgijos klasika – spektakliu pagal legendinę Tennessee’io Williamso pjesę „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“. Šis kūrinys 1955-aisiais įvertintas vienu svarbiausių JAV apdovanojimų, skiriamų už žurnalistikos, literatūros ir muzikos kūrinius, – Pulitzerio premija.
VMT scenoje pjesę Lietuvos žiūrovams pristatęs Ch. Weise’ė vertinamas kaip talentingas miesčioniškos gyvensenos tyrinėtojas, garsėjantis išskirtiniais sceninės raiškos sprendimais ir pomėgiu rinktis klasikinius kūrinius. Pasirinkdamas interpretuoti garsiąją pjesę kaip šiurpią istoriją, režisierius nevengė savirefleksijos ir netgi vedė paralelę su viešnage Vilniuje – kitokios kultūrinės sąrangos aplinka.
Jo kuriamo pasaulio autentiką sustiprino Julios Oschatz tapybiška scenografija, žaidžianti dvimatėmis ir trimatėmis perspektyvomis, realybės ir hiperrealybės sampratomis. Dvasinį nuosmukį ryškino kostiumai ir grimas, o erdvinius akcentus sudėliojo ne tik originali gyvai atliekama muzika, bet ir judesių ar gestų įgarsinimas.
Įvertino ir publika, ir teatro profesionalai
Pasak VMT meno vadovės Gabrielės Tuminaitės, „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ tapo gyvu pavyzdžiu, kaip galima kūrybingai dekonstruoti pjesės archetipą: šiandien ji pripildyta naujų prasmių, kurios anksčiau dėl cenzūros buvo nutylimos ar net neįsivaizduojamos.
„Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ sulaukė publikos ir teatro profesionalų simpatijų. Spektaklis nominuotas trims „Auksiniams scenos kryžiams“ – už geriausią scenografiją bei geriausius nepagrindinius vyro ir moters vaidmenis (VMT trupės aktoriai Tomas Rinkūnas ir Ilona Kvietkutė). Alytuje vykusiame „Commedia“ festivalyje kūrinys įvertintas „Geriausio meninio sprendimo“ kategorijoje, o T. Rinkūnas už Tėtušio vaidmenį pripažintas geriausiu aktoriumi. Rokiškyje vykusiame profesionalių teatrų festivalyje „Teatro genas“ spektaklis paskelbtas Geriausiu metų spektakliu, o T. Rinkūnas – geriausiu vyro vaidmens atlikėju.
Reikšmingos sukaktys ir jungiantys simboliai
Šį pavasarį VMT pasitiko švęsdamas jubiliejų. Įkurtas likus savaitei iki Nepriklausomybės atkūrimo, kovo 2 dieną teatras paminėjo savo 35-metį. Pagrindiniais šventės akcentais tapo O. Koršunovo spektaklio „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ eskizas „Kanto laikas“ ir siautulingas koncertas, kurį surengė avangardinio džiazo orkestras „NoJo Airlines“, suburtas JAV gyvenančio išskirtinio talento menininko Daliaus Naujokaičio-Naujo.
Šventę lydėjo du paminėjimai – atidengta skulptūrinė kompozicija Vilniaus mažojo teatro įkūrėjo Rimo Tumino kūrybai įprasminti (skulptorius Mindaugas Jankauskas) ir pristatyta paroda, skirta R. Tumino režisuoto spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ 30 metų sukakčiai paminėti (iniciatyvos autorius Daumantas Levas Todesas). Minėtosios skulptūrinės kompozicijos širdimi tapo varpas – R. Tuminui itin svarbus ir būtent jo iniciatyva teatre atsiradęs simbolis. Dabar prieš premjeras girdimas jo skambėjimas tapo gyva jungtimi tarp praeities ir dabarties.
Kaip sako teatro meno vadovė G. Tuminaitė, būtent tęstinumas, o ne griovimo kelias yra šio teatro identiteto dalis. „Lietuvoje, kaip niekur kitur, turime ugdyti gebėjimą matyti laiko tęstinumą kaip kūrybinės drąsos, o ne stagnacijos ženklą. Tik taip kuriamas kultūrinis stuburas, leidžiantis mumis pasitikėti – tiek sau patiems, tiek pasauliui. Šiandien, kai iš visų pusių skamba balsai, raginantys griauti, išformuoti, perrašyti, ypač svarbu ginti stabilios, nuoseklios, į priekį vedančios kūrybinės minties reformos vertę. Nes tik per ją gimsta tikras, gyvas teatras, kuris yra ne laikinas reiškinys, o erdvė žmogui, istorijai ir laikui“, – teigia ji.
Nacionalinės dramaturgijos teritorija
Šis pavasaris žiūrovams padovanojo dviejų lietuvių režisierių spektaklių premjeras. Pirmąja jų tapo O. Koršunovo spektaklis „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Naujausias režisieriaus spektaklis ne tik reikšmingai praplėtė lietuvių dramaturgijos lauką, bet ir, pratęsdamas ankstesnius autoriaus kūrinius, pasiūlė naujas istorijos refleksijos galimybes.
Pernai, minint filosofo I. Kanto 300-ąsias gimimo metines, pristatytas dar 2012 m. parašytos pjesės eskizas. Kūrinys laisvai interpretuoja filosofo biografijos faktus, jame beveik nėra išorinio veiksmo, o neįprasta dramaturginė struktūra ir pagaulūs, lingvistinį labirintą primenantys dialogai kuria specifinę nuojautos plotmę.
„Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ užbaigia M. Ivaškevičiaus dramaturginę trilogiją, kurios ankstesnės dalys „Madagaskaras“ (2004) ir „Mistras“ (2011), režisuotos Rimo Tumino, išplėtoja naują istorinių asmenybių reprezentacijos idėją. Vieną ryškiausių – tarno Martino – vaidmenų patikėdamas aktoriui Ramūnui Cicėnui, režisierius O. Koršunovas sujungė ankstesnių kūrinių protagonistą ir antagonistą, meistriškai įkūnijamus spektakliuose „Madagaskaras“ ir „Mistras“, taip įprasmindamas R. Tumino atminimą. Rudenį žiūrovai turės galimybę išvysti visas trilogijos dalis.
Pasak G. Tuminaitės, Mažojo teatro identitetas jau atpažįstamas – jį sukūrė R. Tumino trupė. O Mariaus Ivaškevičiaus pjesių trilogija, su paskutine „Kanto“ premjera, tapo vienu iš siūlų, vedančių šį teatrą į šiandieną, išlaikant jo organinį ryšį su tuo, kas sukurta anksčiau. „Anksčiau konkuravę, priešinti R. Tuminas ir O. Koršunovas susitinka bendrame kūrybiniame kelyje per aktorius, medžiagą, dramaturgiją, ir visa tai įgauna svorį“, – sako G. Tuminaitė.
Savitą istorijos interpretaciją pasiūlė ir VMT viešėjusi teatro ir kino režisierė, dramaturgė Gintarė Parulytė, pristačiusi Nacionaliniame Liuksemburgo teatre pastatytą monospektaklį pagal autorinę pjesę „Lovefool“, kuriame pagrindinį Greisės vaidmenį sukūrė aktorė Kristin Winters. G. Parulytės iniciatyva Mažojo teatro kasos erdvėje įsikūrė Dramateka. Joje nugulė menininkės padovanotos pjesės, teorinė literatūra, rinkiniai. Lankytojai kviečiami skolintis knygas, dalintis teatro menui skirta literatūra ir skaityti vietoje. Neformali erdvė atvira kasos darbo metu.
Erdvė pradedantiesiems kūrėjams
Paskutine sezono premjera tapo kasmetinio konkurso „DramaTest Residency“ 2024 m. laureato, režisieriaus A. Gornatkevičiaus spektaklis „Žiurkės“ pagal Nobelio literatūros premijos laureato G. Hauptmanno pjesę. Pasitelkdamas klasikinės struktūros tekstą, jaunosios kartos menininkas atsigręžė į griežtą visuomenės kritiką.
Visuomenės paribius vaizdavusio natūralisto G. Hauptmanno kūrybos ašis – ryškūs ir įtaigūs psichologiniai portretai, kuriuos tiksliai perteikė A. Gornatkevičiaus atrinkta aktorių komanda. Režisieriui artima dramaturginė medžiaga ir šiandienos politinės realijos užmezgė ryškų dialogą tarp XX a. pradžios Berlyno ir šių dienų, o apgalvoti scenovaizdžio, kostiumų dizaino ir šviesų dailės sprendimai sukūrė įtaigią estetinę patirtį.
36-ojo sezono baigiamuoju akcentu tapo naujų sceninių formų paieškų platforma „DramaTest Residency“. Šiais metais konkurso rengėjai siekė atkreipti dėmesį į šiuolaikinę Šiaurės šalių literatūrą ir asmenines kūrėjų patirtis. Įvertinus pristatytas spektaklių kūrybines vizijas, „DramaTest Residency“ laimėjo jaunosios kartos režisierius Justinas Vinciūnas, šiais metais įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias jaunasis menininkas.
Režisierius komisiją sudomino Tove’ės Ditlevsen romano „Veidai“ pasiūlymu scenai. Kitą sezoną režisierius pristatys sceninį eskizą – išbaigtas kūrinys pretenduos tapti Vilniaus mažojo teatro repertuariniu spektakliu.
Šiais metais Vilniaus mažasis teatras ir kitomis iniciatyvomis stipriau įtraukė jaunuosius kūrėjus į profesionaliąją sceną. Bendradarbiaujant su Italų kultūros institutu Vilniuje, šį sezoną surengtos dvejos aktorinio meistriškumo dirbtuvės su italų aktoriumi ir režisieriumi Lucianu Romanu. Jose dalyvavo teatro trupės nariai, profesionalūs kviestiniai aktoriai ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos paskutinio kurso studentai. Vadovaujami L. Romano ir VMT meno vadovės, režisierės Gabrielės Tuminaitės, jie gilinosi į italų dramaturgijos meistro, teatro reformatoriaus C. Goldonio kūrybą.
Vokiečių režisieriaus Christiano Weise’ės režisuotas spektaklis „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal amerikiečių dramaturgo Tennessee’io Williamso pjesę pristatytas bendradarbiaujant su Goethe’ės institutu Lietuvoje. Aktorinio meistriškumo dirbtuvių su italų aktoriumi ir režisieriumi Lucianu Romanu partneris – Italų kultūros institutas Vilniuje.
Daugiau informacijos:
Aistė Mažutytė
Viešieji ryšiai
+370 614 92346