VU atminties diplomo nominantas šimtametis Vytautas Stonis: „Gyvenome aštuoniese viename kambaryje, o kai visi sumigdavo, sėsdavau spręsti uždavinių“

Šiandien Vilniaus universitetas (VU) pagerbė 42 nuo totalitarinių režimų nukentėjusius ir iš VU dėl istorinių aplinkybių pašalintus savo bendruomenės narius ir iškilmingai įteikė jiems simbolinius atminties diplomus. Vienas nominantų – šiemet 100-ąjį gimtadienį švęsiantis Vytautas Stonis.

Jo gyvenimas nelepino, bet savo gyvenimo istoriją jis pasakoja lengvai, su humoro ir optimizmo gaidele. Nors nuo pat pradžių V. Stonio mokslo kelias nebuvo lengvas – gyvenant kaime ir norint tęsti mokslus, jam dažnai tekdavo keisti mokyklas – bet jo išskirtiniai gabumai matematikai išryškėjo gana anksti. Nieko keisto, kad jam nesunkiai pavyko įstoti į VU Ekonomikos fakultetą. Žinia, kad yra priimtas į aukštąją mokyklą, jaunuolį kartu ir stebino, ir labai džiugino. Bet tą džiaugsmą po dvejų metų aptemdė pašalinimas iš universiteto. Atminties diplomo nominantas pasakoja, kodėl buvo pašalintas, kaip klostėsi jo gyvenimas po to ir kas padėjo jam išvengti tremties.

Šeimoje – griežtas ir krikščioniškas auklėjimas

Vytautas Stonis gimė 1925 m. Toliotų kaime, Endriejavo valsčiuje, Kretingos apskrityje. Jo tėvai buvo stambūs ūkininkai, paveldėję žemę iš savo tėvų. Tėvas penkerius metus tarnavo kariuomenėje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo paimtas į nelaisvę Vokietijoje, tačiau vėliau paleistas ir grįžo namo. Nors ketino mesti ūkininkavimą, motinos įkalbėtas to nepadarė.

Netrukus po to, kai grįžo namo, sutiko savo būsimą žmoną. Piršlybos vyko tradiciškai: tėvas nusiuntė kaimyną pas merginą paklausti, ar ji ketina tekėti. Ji atsakė: „Jeigu už Stonio, tai ženysiuos.“

Šeima vaikus auklėjo griežtai, krikščioniškai, skatino darbštumą ir patys buvo jo pavyzdys. „Prisimenu, neleido mums valgyti cukraus, nors jo namuose būdavo. Aš paimdavau vieną cukraus gabaliuką, kad per išpažintį turėčiau, ką pasakyti, kad suvalgiau be mamos žinios cukraus gabalą. Taip pat ir poterių specialiai ryte ir vakare nekalbėdavau, kad turėčiau kokią nuodėmę išpažinti“, – šypsodamasis prisimena pašnekovas.

Anksti išryškėjo gabumai matematikai

V. Stonis nuo 1940 m. dvejus metus mokėsi Švėkšnos gimnazijoje, vėliau perėjo į Plungės ekonomikos mokyklos buhalterijos klasę, kur mokėsi iki 1946 m. Laisvalaikiu šoko tautinius šokius ir dainavo miesto chore.

Pašnekovas prisipažįsta, kad mokykloje jam sunkiai sekėsi kalbos, tačiau matematikai jis buvo itin gabus. Tik besimokydamas penktame skyriuje visada gaudavo dvejetus ir trejetus, nes, kaip pats sako, mokytoja „ant jo neturėjo akies“.

„Atmintin įstrigo vienas mano matematikos kontrolinis, kuriame nebuvo nė vieno raudono pabraukimo, bet jis buvo įvertintas trejetu. O draugui, kuris sėdėjo šalia manęs ir viską nusirašė – penki. Mokytoja trejetus gavusiems liepė viską perrašyti ir ištaisyti klaidas. Aš nežinojau, ką taisyti, nes klaidos nebuvo pažymėtos, nunešiau jai sąsiuvinį parodyti, tai ji mane iškvietė prie lentos, davė naują sunkų uždavinį ir aš jį išsprendžiau. Bet vis tiek parašė trejetą“, – prisimena V. Stonis.

Ta pati mokytoja jo tėvui patarė niekur neleisti sūnaus į mokslus, palikti dirbti žemės ūkyje, nes nieko iš jo nebus, jis netinkamas mokslui. Tačiau tėvas nepatikėjo mokytoja ir leido mokytis sūnų toliau, tik į kitą mokyklą. Ten visos „problemos“ su mokslais išsisprendė jau pirmą dieną: labai gerai sekėsi visi dalykai, neturėjo daugiau žemesnio pažymio nei ketvertas ir nepraleido nė vienos pamokos.

Pradėjęs lankyti Švėkšnos gimnaziją, joje irgi buvo vienas geriausių mokinių klasėje. Paskui mokėsi Plungės ekonomikos vidurinės mokyklos buhalterinėje klasėje. Čia matematikos mokytojas buvo labai silpnas pedagogas, bet tai nesutrukdė V. Stoniui sėkmingai baigti mokyklos ir įstoti į VU.

Uždavinius spręsdavo, kai visi miegodavo

Baigus specializuotą ekonomikos mokyklą, kaip ir savaime buvo aišku, kokias studijas toliau rinktis – V. Stonis pateikė prašymą studijuoti Vilniaus valstybinio universiteto Ekonomikos fakulteto Prekybos skyriuje ir buvo priimtas. Jis prisimena manęs, kad studijos aukštojoje mokykloje jam bus nepasiekiamos, todėl priimtas labai džiaugėsi.

„Įstojus į aukštąją mokyklą džiaugsmas buvo begalinis. Pirmą kartą atėjęs į auditoriją, atsisėdau ir galvoju: „Aš jau studentas.“ Iš karto pasijuto skirtumas nuo vidurinės mokyklos, kai tau diktuoja. Čia tau skaito paskaitą, o tu tik spėk rašyti“, – šypsosi pašnekovas.

Tačiau studijų pradžia atnešė ne tik džiaugsmą, bet ir iššūkių. Atvykęs į Vilnių studijuoti jaunuolis neturėjo kur gyventi, nes bendrabučio negavo. „Kai atvykau į Vilnių, nieko nepažinojau. Kas buvo „biednesni“, gavo bendrabučius. Man bendrabučio neskyrė, reikėjo pačiam rasti, kur gyventi. Plungiškiai draugai, kurie gavo vietą bendrabutyje, priėmė pagyventi pas juos iki sesijos. Vaikščiojau tai pas vienus, tai pas kitus ir prašiau, kad priimtų pernakvoti. Neturėjau ir sąlygų ruoštis paskaitoms, nes gyvenome aštuoniese viename kambaryje. Kai visi sumigdavo, sėsdavau spręsti uždavinių“, – studijų laikus prisimena V. Stonis.

Pašalintas, nenurodžius priežasties

Nepaisant to, studijos jaunuoliui sekėsi puikiai, dėstytojus jis stebino savo nuovokumu ir kruopštumu.

„Studijų metais, atsimenu, pas profesorių Saulių Pikelį laikiau egzaminą. Ir po egzamino jis man pasakė tokį pagyrimą: „Pirmas mano studentas, kuris teisingai įvedė daugybą ir dalybą iš trupmenos“, – maloniais prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Laisvu nuo studijų metu V. Stonį, kaip ir visą jaunimą tada, domino šokiai ir muzika. Vakarais jie eidavo šokti į technikume vykstančias diskotekas, o universitete ekonomikos studentas po paskaitų šoko tautinius šokius.

Studentavimo džiaugsmas baigėsi po dvejų studijų metų sulig pašalinimo iš VU diena. Paklaustas, už ką jį pašalino iš universiteto, pašnekovas sako, kad priežasties jam niekas nenurodė, bet pats galvoja, kad dėl to, jog buvo „buožės vaikas“.

„Tuo metu gyvenau Žvėryne prie tilto, žiūrėjau į upę ir galvojau: „Tu žinai, kur tu bėgi, o kur aš dabar bėgsiu?“ – retoriškai klausė pats savęs iš aukštosios mokyklos pašalintas studentas.

Po pašalinimo – mokytojavimas

Pašalintas iš VU V. Stonis pradėjo mokytojauti. Iš pradžių dirbo fizinio lavinimo mokytoju, vėliau – matematikos. Dar vėliau, nepaisant valdžios draudimo jam studijuoti, galiausiai įstojo į Pedagoginį universitetą, kad taptų diplomuotu matematikos mokytoju. Kaip pats sako, tai buvo itin sudėtingas laikas – augino mažus vaikus, dirbo mokykloje ir dar intensyviai mokėsi: „Tuo pačiu metu ir pats mokiausi, ir savo mokinius mokiau matematikos, tik pats vieną pamoką išmokdavau anksčiau už savo mokinius.“ Svarbiausias jo tikslas dirbant mokytoju buvo, kad kiekvienas mokinys sėkmingai baigtų vidurinę mokyklą ir patektų į aukštąją.

Po to, kai pradėjo dirbti mokytoju, buvo visą laiką stebimas ir persekiojamas. Pašnekovas prisimena, kad turėjo paskutinę 30 mokinių laidą, iš jų 20 po mokyklos baigimo įstojo į aukštąsias mokyklas, o net trys jo mokiniai mokyklą baigė aukso medaliu. „Bet vis tiek Žiežmarių mokyklos mokymo dalies vedėja pasisakė prieš mane ir tokį mano profesinį orientavimą, pasakė, kad aš raginau mokyklos valdžią nevykdyti švietimo skyriaus duotų nurodymų. Tačiau mokyklos direktorius mane užstojo“, – nemalonią istoriją prisimena V. Stonis.

Antraisiais mokytojavimo metais Šilalėje pas jį atvažiavo komjaunimo komiteto atstovai iš Tauragės raginti stoti į komjaunimą. „Aš nestojau ir tada po poros valandų įkalbinėjimų vienas jų sako: „Tau reikia į kunigų seminariją stoti.“ Aš pašokau nuo kėdės, atidariau duris ir liepiau jiems išeiti. Taip į komjaunimą ir neįstojau“, – pasakoja pašnekovas.

Išvengė tremties, nes mokytojavo

Tuo metu sovietinė valdžia trėmė apsišvietusias ir žemių ar kito turto turinčias šeimas, o V. Stonio šeima būtent tokia ir buvo.

„Mačiau, kaip žmonės su pilnais vežimais išvažiuoja. Galvoju, nueisiu aš namo ir patikrinsiu, kaip tėvukai laikosi“, – sako buvęs mokytojas. Pakeliui sutiko kaimyną, kuris patarė neiti į namus. Nepaisydamas įspėjimo, V. Stonis pasuko namų link. Ten rado močiutę vieną, o tėvai buvo pasislėpę kažkur miške.

Vos jam atėjus į namus, ten įsibrovė ir stribai. Tarp jų buvo ir V. Stonio suolo draugas. Brigados viršininkas pradėjo tardymą – paklausė pavardės ir darbovietės. Sužinojęs, kad V. Stonis yra mokytojas ir pastaruosius septynerius metus nebegyvena su tėvais, grąžino dokumentus ir paleido: Kuliuose trūko mokytojų. „Važiuok ir dirbk“, – buvo pasakyta jam.

„Man bekalbant su tuo stribu, iš miško grįžo mano brolis. Tą kartą jam irgi pavyko išvengti tremties, bet kitą kartą per Velykas į namus atvažiavę stribai išvežė į Sibirą tėvuką, du brolius ir dvi seses“, – sako Vytautas Stonis, kuris visą savo gyvenimą dirbo matematikos mokytoju ir tai leido jam išvengti dar liūdnesnio likimo.