Spaudos centras
Spaudos centras
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto dėstytoja dr. Kristina Luna Dolinina – ne tik mokslininkė, bet ir profesionali šokėja, gyvenanti tarp dviejų pasaulių: Lietuvos ir Indijos. Jos naujausias projektas „fragments“ – meninis performansas ir mokslinis tyrimas apie kūno atmintį, priklausymą ir praradimus. „fragments“ bus pristatytas spalio 22 d. Vilniaus universiteto Teatro salėje.
Dr. K. L. Dolinina pasakoja apie savo kūrybinį procesą, indiškošokiokatako (angl.kathak) tradicijos ištakas ir apie tai, kaip diasporos patirtys paveikia asmenybės meninį ir mokslinį gyvenimą.
Jūs esate tiek menininkė, tiek mokslininkė. Kaip šios dvi pusės – tyrėjos ir šokėjos – dera jūsų kasdienybėje?
Šios dvi pusės dera nuostabiai – jos viena kitą papildo ir praturtina. Abi disciplinos reikalauja daug laiko ir pastangų, todėl visiškai užpildo mano kasdienybę, kartais net ją perpildo. Iš tiesų tarp tyrimo ir šokio yra kur kas daugiau bendro, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Dažnai repetuodama kompoziciją, kurdama judesio kombinaciją ar tobulindama choreografinį fragmentą netikėtai suprantu, į ką gilinsiuosi kito tyrimo metu ar kokį klausimą užduosiu pokalbyje su šokėju. Ir atvirkščiai – stebėdama pasirodymus, repeticijas ar bendraudama su šokėjais įvairiuose pasaulio kampeliuose, gaunu daug įkvėpimo ir jėgų kurti.
Katakas – daugeliui lietuvių dar nežinomas Indijos šokis. Gal galėtumėte papasakoti, kas tai yra ir kaip šis šokis atsirado jūsų gyvenime?
Katakas yra vienas iš aštuonių neoklasikinių šokių, oficialiai pripažintų Indijoje, ir šiandien praktikuojamas tiek šalyje, tiek Indijos diasporos bendruomenėse visame pasaulyje. Tai sinkretinė, įvairiapusė performatyvi tradicija, kilusi iš skirtingų atlikėjų bendruomenių Šiaurės Indijoje. Šis šokis dar vadinamas ritminiu arba perkusiniu – šiek tiek primena ispaniškąjį flamenko ar airišką šokį. Pagrindinė išraiškos priemonė čia yra kūno kuriamas ritmas: šokėjas mušdamas pėdomis lyg groja, o varinių skambaliukų skambesys čiurnose papildo šį ritmą.
Šis šokis mano gyvenime atsirado gana atsitiktinai, bet natūraliai, tarsi tėkmėje. Visada mylėjau teatrą ir judesį. Pirmą kartą Indijoje atsiradau dėl filologijos studijų. Dabar VU Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų institute dėstau hindi kalbą ir literatūrą, tačiau pamatytas katakas paliko neišdildomą įspūdį. Iškart supratau, kad noriu šį šokį pažinti giliau, ir jau kitą kartą nuvykusi į Indiją pradėjau jį studijuoti.
Nuo tada gyvenu tarp Lietuvos ir Indijos. Norint suprasti bet kurią meninę tradiciją, būtina įsigilinti ir į jos kultūrinę aplinką – tai reikalauja atvirumo, kantrybės ir laiko.
Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas, kai šokis tampa tyrimo metodu?
Šokis man yra tyrimo metodas savo visuma. Svarbu ne tik judesys, bet ir visas kontekstas: erdvė, laikas, tradicijos perdavimas, estetikos teorija, muzika, ritmai – visa tai, kas supa meninę tradiciją. O svarbiausia – atlikėjai. Šie išoriniai elementai atsispindi mano kūrybos procese per kūną – tiksliau, per tai, kas per ilgus praktikos metus įsirašo į kūną ir tampa neatskiriama jo dalimi. Tiek tradicijos ribos, tiek kūrybos laisvė atsiskleidžia per klausimus ir refleksijas, kurios suteikia impulsą tyrimui.
Kaip gimė „fragments“ idėja? Ką šis projektas jums reiškia asmeniškai?
Šiame globaliame pasaulyje mes visi esame šiek tiek nomadai. Pati, praleidusi daugiau nei dešimtmetį Indijoje ir nuolat keliaudama tarp Lietuvos, Indijos ir kitų pasaulio kampelių, dažnai galvoju – kuriam pasauliui aš priklausau, kur mano namai, su kuo tapatinuosi. Tas jausmas – tarsi susiskaldymo į skirtingas daleles, fragmentus – man yra labai pažįstamas.
Katakas yra kultūriškai apibrėžta tradicija, ne vieneri praktikos metai ją apibrėžia. „fragments“ – tai mano judesio paieška, bandymas suprasti kūną skirtingose erdvėse. Kartu šis projektas yra istorijos kūrimas ir pasakojimas – istorijos, kuri yra mano pačios, bet ir daugelio kitų. Su šiuo projektu kviečiu susipažinti spalio 22 d. 18 val. Vilniaus universiteto Teatro salėje, kur pristatysiu šokio projektą „fragments“.
Ar Lietuvoje jus stebina žiūrovų reakcijos į jūsų pasirodymus? Ar jaučiate skirtumą tarp auditorijų skirtingose šalyse?
Taip, žiūrovai skirtingose šalyse tikrai skiriasi – iš esmės skiriasi pats Pietų Azijos performatyvių tradicijų kontekstas. Kai kur diasporos bendruomenė yra gausesnė ir įvairesnė, kitur šios tradicijos turi ilgesnę sceninę istoriją arba yra įtrauktos į formalų bei neformalų švietimą. Tačiau kartu žiūrovas visur išlieka panašus – galiausiai žmonės visur yra žmonės.
Man pačiai įsimintiniausia patirtis buvo po 2019 m. pristatyto projekto „LauMės“. Tai buvo pirmas darbas, nutolęs nuo klasikinės formos ir turinio, kalbėjęs apie šiuolaikinio pasaulio moterų istorijas. Vieni žiūrovai stebėjosi, kad klasikinio indų šokio judesio kalba gali perteikti aktualias šiandienos temas, kiti pasigedo įprastų elementų: ryškių kostiumų, papuošalų ar mitologinių siužetų. Man atrodo, būtent ši reakcijų įvairovė yra įdomiausia – ji parodo, kiek daug sluoksnių šokis gali turėti skirtinguose kultūriniuose kontekstuose.
Dr. K.L. Dolininos šokio performansas „fragments“ – spalio 22 d., trečiadienį, 18 val. VU Teatro salėje. Taip pat vyks akademinė diskusija „Embodied Departures in Kathak: Diaspora, Identity, and the Performative Body“, kuriojegretaužsienio mokslininkų dalyvaus VU Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijųinstitutoprofesoriai dr. Audrius Beinorius ir dr.Victoras de Munckas,moderuos instituto direktorius doc. dr.Deimantas Valančiūnas. Įėjimas laisvas.
