VU diskusijų klube – apie meilę, kurią sunku paaiškinti, bet neįmanoma ignoruoti

Ar meilė yra cheminė reakcija smegenyse, socialinė konstrukcija ar dinaminė sistema, kurią galima aprašyti matematinėmis lygtimis? Apie tai Vilniaus universiteto (VU) diskusijų klube kalbėjosi skirtingų sričių mokslininkai – antropologai, neuromokslininkai ir matematikai. Nors meilė dažnai laikoma paslaptingu, sunkiai apibrėžiamu jausmu, ji gali būti nagrinėjama taip pat rimtai kaip ir bet kuris kitas mokslinis reiškinys.

Meilė – tarp kūno poreikių ir savirealizacijos

Diskusiją pradėjęs VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto kognityvinės psichologijos tyrėjas doc. Vytautas Jurkuvėnas priminė, kad psichologijoje meilė dažnai suvokiama kaip poreikis, kuris atsiduria tarp bazinių fiziologinių poreikių ir aukštesnių – savirealizacijos, prasmės paieškų, dvasinių siekių.

Psichologas rėmėsi Maslow poreikių piramide bei Ericho Frommo idėja, kad meilė nėra „teisingo žmogaus radimas“, o tam tikras gebėjimas kurti ir išlaikyti santykį. Taip pat buvo aptarta prieraišumo teorija.

Pasak jo, prieraišumo teorija rodo, kad pirmasis ryšys su globėjais tampa savotišku „šablonu“, vėliau atsikartojančiu su partneriais. Ankstyvoji patirtis gali lemti, ar žmogus santykiuose jausis saugus, ar linkęs į nerimą, vengimą. „Daugelis mūsų sprendimų – ir partnerio pasirinkimas – vyksta nesąmoningai. Mes manome, kad renkamės racionaliai, tačiau didelė dalis procesų vyksta pasąmonėje“, – teigė doc. V. Jurkuvėnas.

Diskusijoje buvo keliama mintis, kad meilė gali būti suprantama kaip santykio forma, kurioje gimsta nauja tapatybė. Tai ne vien dviejų atskirų žmonių suma, bet savotiška „trečioji erdvė“, kurioje keičiasi savasties ribos. Nutraukus ryšį, dalis šios bendros tapatybės tarsi išnyksta. Psichologiniu požiūriu tai primena netektį – reikalingas atsiskyrimo ir gedėjimo procesas, kad žmogus galėtų kurti naują ryšį.

Meilė prasideda smegenyse

VU Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė prof. Ramunė Grikšienė pasakojo, kad biologiniai meilės pagrindai yra kur kas senesni nei žmonija.

Anot jos, dopaminas, oksitocinas, vazopresinas ir kiti neuromediatoriai dalyvauja formuojant prisirišimą, saugumo jausmą ir tarpusavio ryšį. „Kai būname su mums svarbiu žmogumi ir patiriame malonumą, aktyvuojama atlygio sistema – išsiskiria dopaminas. Tai skatina mus siekti šio ryšio dar kartą“, – aiškino profesorė.

Ypatingą vaidmenį atlieka oksitocinas – hormonas, kuris išsiskiria gimdymo ir žindymo metu, stiprindamas motinos ir kūdikio ryšį. Tačiau jis svarbus ir romantiniuose santykiuose – padeda kurti artumą, pasitikėjimą, saugumo jausmą.

Pradiniuose įsimylėjimo etapuose organizmas patiria ir stresą – padidėja kortizolio kiekis, sumažėja serotonino lygis. Dėl to žmogus gali elgtis impulsyviau, jausti obsesinį susitelkimą į kitą asmenį. Vis dėlto ilgainiui į procesą įsitraukia ir aukštesnės smegenų sritys – prefrontalinė žievė, atsakinga už sprendimų priėmimą ir emocijų reguliaciją.

„Biologija parašo tam tikrą scenarijų, bet mes galime jį koreguoti. Artimas žmogus ilgainiui tampa tarsi mūsų reguliacinės sistemos dalimi – padeda palaikyti emocinę pusiausvyrą“, – sakė prof. R. Grikšienė.

Meilė padiktuota kultūros ir socialinių nuostatų

VU Filosofijos fakulteto sociokultūrinės antropologijos profesorius Victoras Celestine de Munckas į meilę pažvelgė iš antropologinės perspektyvos. Jis teigė, kad meilė, kaip mokslinių tyrimų objektas, išpopuliarėjo tik XX a. pabaigoje, kai buvo pripažinta kultūriškai universaliu reiškiniu, aptinkamu visose visuomenėse.

Vis dėlto meilė nėra vien romantinė. Ji gali reikšti šeimyninį ryšį, prisirišimą prie idėjų ar net tautinę tapatybę. Taip pat profesosrius pabrėžė, kad dviejų žmonių santykis yra universali socialinė struktūra: „Nors skirtingose kultūrose egzistuoja įvairios partnerystės formos – poliginija, poliamorija ar kiti modeliai – beveik visur pagrindiniu vienetu išlieka pora. Būtent dviejų žmonių ryšys tampa pagrindu šeimai, vaikų auginimui ir socialiniam stabilumui.“

Diskusijoje užsiminta, kad šiuolaikinė visuomenė meilę vis labiau suvokia kaip individualų pasirinkimą, o ne bendruomenės reguliuojamą santykį. Santykiai tampa sąlyginiai – priklausomi nuo asmeninio pasitenkinimo ir subjektyvaus sprendimo likti ar išeiti. Kita vertus, buvo pristatyta „ontologinio įsišaknijimo“ idėja – siekis rasti santykį, kuriame žmogus jaučiasi egzistenciškai įtvirtintas, saugus ir „įsišaknijęs“.

Ar jausmus galima apskaičiuoti?

VU Matematikos ir informatikos fakulteto dr. Vytenis Šumskas pristatė matematinį meilės modelį, kartais vadinamą „Romeo ir Džuljetos“ sistema. Šiame modelyje dviejų žmonių jausmai aprašomi diferencialinėmis lygtimis, kurios atsižvelgia į jų tarpusavio reakcijas ir individualų „emocinio atvėsimo“ tempą. Vieno partnerio meilė gali stiprinti kito jausmus arba, priešingai, sukelti atsitraukimą.

„Modeliai visada yra supaprastinimai – jie negali aprėpti visos žmogiškos patirties. Tačiau jie leidžia pamatyti, kad santykiai yra dinamiška sistema. Jie gali stabilizuotis, svyruoti arba „sprogti“, kai įtampa tampa per didelė“, – aiškino matematikas.

Pasak jo, meilėje nėra vieno galutinio sprendimo – tai nuolat kintantis procesas, kuriame svarbus abiejų pusių jautrumas ir reakcijos.

Tarp biologijos ir pasąmoninių sprendimų

Diskusijoje išryškėjo bendra išvada: nors meilė turi biologinį pagrindą, ji neapsiriboja vien hormonais. Prie jos prisideda ankstyvieji santykių modeliai, kultūriniai lūkesčiai ir net struktūriniai visuomenės pokyčiai.

Mokslininkai sutarė, kad meilė nėra vien emocija ar vien instinktas – tai daugiasluoksnis reiškinys, kuriame susitinka biologija, psichologija ir kultūra. Galbūt būtent dėl šio sudėtingumo ji ir išlieka viena stipriausių žmogaus patirčių – sunkiai iki galo paaiškinama, bet nuolat tyrinėjama.

VU diskusijų klubas kartą per mėnesį kviečia į atvirą tarpdisciplininę erdvę, kur susitinka ne specialybės, o idėjos ir skirtingi mąstymo būdai. Čia svarbiausia – ne galutinis atsakymas, o pats mąstymo procesas: gebėjimas klausti, abejoti ir girdėti kitą.

Kitas VU diskusijų klubo susitikimas numatomas kovo 26 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Diskusijos apie meilę įrašą galite peržiūrėti VU „Youtube“ kanale.