Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose įvyko pirmoji Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos, Lietuvos kariuomenės mokymo ir doktrinų valdybos kartu su Kultūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijomis surengta konferencija „Visuotinė gynyba: švietimo ir kultūros vaidmuo“.
Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė šalies gynybos ekspertai, švietimo ir kultūros sričių specialistai, buvo svarstoma, kaip visuomenė turėtų pasirengti apsisaugoti nuo grėsmių ir kaip turėtų stiprinti gynybą.
Konferenciją pradėjo ir uždarė Valstybinio Vilniaus kvarteto bei operos solistės soprano Monikos Pleškytės atliekami Lietuvos ir kitų šalių kūrėjų rinktiniai opusai.
Visuotinėje gynyboje – kiekvieno piliečio indėlis
Sveikindamas konferencijos dalyvius LR Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas įvardijo piliečio valios svarbą ginti savo valstybę, šeimą, tautą.
„Tai yra esminis faktorius, turint omenyje, kad dažniausiai priešas laimi ne tada, kai kabina svetimas vėliavas, griauna mūsų paminklus ir stato savus, bet tada, kai jis palaužia tautos valią gintis ir priešintis. Tam, kad ta valia būtų nepalaužta, mums reikia stiprybės šaltinių, reikia tapatybės, identiteto – suvokimo, ką tu gini ir kas tu esi. Būtent šiame kontekste švietimo ir kultūros vaidmuo yra ypatingas. Tai yra mūsų visuomenės moralinio audinio šaltinis. Todėl neišvengiamai tai yra ir integrali mūsų valstybės gynybos dalis“, – sakė L. Kasčiūnas.
Krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus pranešime „Kas yra visuotinė gynyba?“ įvardijo tris visuotinės gynybos elementus: stiprią Lietuvos kariuomenę, tvirtas kolektyvinio saugumo garantijas ir visuomenės įtraukimą, plėtrą.
„Pagrindinis mūsų tikslas – tolygiai vystyti šiuos tris elementus ir taip užtikrinti efektyvų priešininko atgrasymą. Agresorius turi suprasti, kad mūsų užpuolimo kaina jam bus per didelė“, – teigė viceministras.
Kalbėdamas apie valstybės gynybos planą, Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos vadas brigados generolas Modestas Petrauskas pabrėžė, kad gynyba turi vykti tiek karinėmis, tiek nekarinėmis priemonėmis, sutelkiant visus valstybės išteklius, įtraukiant valstybės institucijas, privatų sektorių, piliečius. Pasiruošimas tam, pasak M. Petrausko, privalo vykti nuosekliai, o visuotinis šaukimas yra priemonė, kad visi šalies piliečiai turėtų galimybę atlikti pareigą – išmokti ginti savo šalį.
„Sveikas, išsilavinęs, motyvuotas ir parengtas šalies gynėjas yra visais atžvilgiais pranašesnis už agresorių, griaunantį UNESCO paveldą. Manau, kad esant mažiems ir turint ribotus išteklius, reikia ieškoti būdų, kaip išsiugdyti nugalėtojų mentalitetą. Štai čia į pirmą vietą iškyla jauno žmogaus švietimo ir kultūros poreikis. Kuo valstybėje bus daugiau kūnu ir dvasia stiprių piliečių, tuo jos galia bus didesnė. O valstybė dės visas pastangas, kad mums niekada nereikėtų gintis vieniems bei stiprins savo, sąjungininkų ir partnerių gynybą.“
Į esminius gynybos plano elementus dėmesį atkreipė ir Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas Tomas Godliauskas, visuomenės valią įvardydamas kaip svarbiausią visuotinumo dalį, o švietimo ir kultūros vaidmenį visuotintinėje gynyboje išskirdamas kaip tiesiogiai susijusią su pilietiškumo, patriotizmo ir vertybių sistema, įgalinančia pilietinę valią ir norą ginti savo šalį.
„Ne tik karinės struktūros planuoja, koordinuoja ir ruošiasi karo metui, bet mums yra svarbios ir įgalintos civilinės struktūros, kurios gali ir turi apjungti skirtingus visuomenės dalyvius bendrų gynybos užduočių vykdymui“, – teigė T. Godliauskas.
Kas ir kaip turėtų parengti pilietį valstybės gynybai?
Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos įkūrėjas, Lietuvos šaulių sąjungos rinktinės vadas Jurandas Rusteika kvietė kalbėtis apie didesnį dėmesį jaunimo kultūriniam ugdymui ir tarnybą Lietuvos kariuomenėje bei visuomeninėse organizacijose atliekančių žmonių visapusišką lavinimą.
„Siekime, kad į tarnybą ateisiantis jaunuolis būtų altruizmo, šviesaus proto ir dvasinių pastangų etalonas, o ne apatijos, bukumo, popsinio globalizmo ir egoizmo įkaitas. Šioje srityje pagrindinį vaidmenį turi atlikti mokykla, jį remti turi šeima, Bažnyčia, Lietuvos šaulių sąjunga bei jaunimo organizacijos“, – sakė J. Rusteika.
Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas prof. Eugenijus Laurinaitis pranešime „Ką gali mokslas ugdant pilietiškumą?“ dalinosi įžvalgomis apie kiekvieno pašaukto į tarnybą asmens turimas skirtingas priežastis dalyvauti ar nedalyvauti kariniame parengime ir kvietė rasti būdą kalbėjimuisi ir bendradarbiavimui.
„Sudėtingiausias dalykas yra tas, kad norimam rezultatui pasiekti būtinas šeimų, bendruomenių, mokyklų ir kitų mokymo įstaigų bendradarbiavimas, o tai dideles problemas kelianti sritis“, – kalbėjo prof. E. Laurinaitis.
Tuo metu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento Ugdymo programų skyriaus vedėja dr. Irena Raudienė įvardijo šiandien įgyvendinamas pilietiškumo programas ir teigė, kad pilietiškumo ugdymui mokykloje būtinas sisteminis požiūris, kai visas mokyklos gyvenimas grindžiamas demokratinėmis vertybėmis ir kiekvienas bendruomenės narys jaučiasi atsakingas už savo valstybės raidą.
Savojo identiteto suvokimo svarba
„Tyrimai rodo, kad lietuviškosiose tapatybės formulėse aukštosios kultūros fenomenai aptinkami retai ir fragmentuotai“, – kalbėjo vienas iš konferencijos pranešėjų istorikas prof. Alfredas Bumblauskas. Jo teigimu, tai paaiškintina šių formulių priklausomybe tautinio atgimimo epochai, kada profesionali kultūra tebebuvo tapsmo stadijoje.
„Deramą vietą aukštoji kultūra gali rasti tik permąsčius europietiškuosius Lietuvos kultūros fenomenus, pradedant Jonu Kristupu Glaubitzu, Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir nepriklausomos Lietuvos reiškiniais, baigiant dabartimi. Tapatybės formulių atnaujinimas būtinas gilesniam Lietuvos idėjos supratimui , o to reikia siekiant atsakyti į klausimus – kokią Tėvynę ginsime ir kaip mokysimės kūrybingai ją ginti“, – kalbėjo prof. A. Bumblauskas.
Atsakyti į esminius klausimus apie skirtingų sričių sąveiką kvietė LR Kultūros ministras Simonas Kairys, taip pat atkreipęs dėmesį į savęs suvokimą platesniame kontekste.
„Mūsų savitumas, gebėjimas matyti platų pasaulį, kūrybiškumas ir leidžia mums kurti visuomenę, kurioje gera būti, kurioje mūsų balsas yra svarbus, kurioje pritampame ir jaučiamės bendruomenės dalimi. Kai jaučiamės pritampantys, kai esame priimami, tada lengviau stiprinti ir lojalumą, ir pilietiškumą. Gynyba, kultūra, švietimas yra skirtingi dalykai, bet visų jiems atstovaujančiųjų tikslas yra vienas. Ne tik ginti ir saugoti, bet ir tapti vienais garsiausių balsų, kurie ir vietos bendruomenėse, ir tarptautiniame kontekste gina europietiškas vertybes.“
Kas toliau?
Konferencijoje vykusioje diskusijoje „Ką darom?“ dalyvavo VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas ir mokslo darbuotojas Nerijus Maliukevičius, istorikas prof. A. Bumblauskas ir gydytojas psichiatras, psichoterapeutas prof. E. Laurinaitis. Diskusijoje klausimus kėlė Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis.
Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos prezidentė Ieva Čičelytė apibendrino konferencijoje išsakytas mintis.
Skelbiamoje rezoliucijoje išdiskutuotos šios idėjos ir siūlymai:
Konferencijos dalyvius ir jų pranešimus pristatė žurnalistė Gerūta Griniūtė.
