Spaudos centras
Spaudos centras
„Kai verslas remia kultūrą, jis gauna dopamino antplūdį – tokį patį jausmą, kurį patiriame, kai laimi mūsų sporto komanda”, – sako lauko reklamos įmonės „JCDecaux Lietuva“ vadovė Žaneta Fomova. Anot jos, aktyviau besidomint menu, gimė klausimas, kodėl verslas remia sportą, bet ne meną, kas paskatino sukurti iniciatyvą „JCDecaux premija“ pradedantiesiems Lietuvos menininkams, kuri gyvuoja jau beveik dešimtmetį.
Su menu suartino sunkus gyvenimo etapas
Pasak Ž. Fomovos, į meną ir mecenatystę atvedė sunkus gyvenimo etapas, kuomet asmeninė patirtis leido pajusti menininkų pažeidžiamumą.
„Tai buvo gilus žmogiškas įsijautimas – kai man buvo sunku, pradėjau suprasti, kad ir kitiems žmonėms taip pat yra sunku. Menininkai, kurie kuria ir organizuoja parodas savo pačių uždirbtais pinigais, dažnai lieka nepastebėti, jų darbai gali būti ignoruojami, o kūryba gali niekada nepasiekti plačios auditorijos. Nepaisant to, jie ir toliau eina šiuo keliu, nes tai yra jų pašaukimas, jie tiesiog negali kitaip. Mano pažeidžiamumo jausmas tapo lyg tiltu tarp manęs ir meno“, – teigė Ž. Fomova.
Aktyviau besidomint menu, lankantis įvairiose meno galerijose, kolekcionuojant meno kūrinius, Ž. Fomovai iškilo retorinis klausimas, kodėl verslas labai noriai buriasi remti sporto šakas, bet ne meną.
„Aš šį klausimą iškėliau Kęstučiui Kuizinui, tuometiniam Šiuolaikinio meno centro vadovui, ir paklausiau: „Kaip taip gaunasi, kad būdami stipri institucija neturite rėmėjų?“. Į klausimą gavau atsakymą, jog nors užsienyje verslo remiamo meno praktikos yra labai paplitusios, Lietuvoje tokių praktikų, pavyzdžiui, į meną investuojančių fondų ir premijų, trūksta. Iš šios diskusijos gimė idėja – kodėl mums nepabandžius sukurti bendrą projektą su Šiuolaikinio meno centru ir įsteigti „JCDecaux premiją“, – tvirtino ji.
Ž. Fomovos teigimu, idėja įsteigti premiją gimė ir iš smalsumo ir noro sujungti meno ir verslo polius, kurie nors yra visiškai skirtingi, tuo pačiu yra labai artimi.
„Abu pasauliai – tiek menas, tiek verslas – prasideda nuo kūrybos. Versle kūrybinė laisvė yra esminė pradžioje: kuriame, tikime tuo, ką darome, ir stebime, kaip idėja vystosi. Menininkams vyksta tas pats – jie kuria, tiki savo darbu ir mato, kaip jų kūriniai įgauna formą“, – sakė ji.
Nuoseklus tęstinumas paskatino verslą aktyviau remti Lietuvos meną
Minėta premija yra kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti pradedančiųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Iniciatyva startavo nuo 2016 metų.
Ž. Fomova pripažįsta, jog pirmuosius iniciatyvos metus buvo matomas skeptiškumas iš verslo pusės. Tačiau tęstinumas, kurio nuosekliai buvo laikomasi, davė aiškių rezultatų, kadangi atsiranda vis daugiau organizacijų, remiančių pradedančius kūrėjus ir šiuolaikinį Lietuvos meną.
Prie aktyvesnio susidomėjimo menu ir jo rėmimu prisidėjo ir Kultūros ministerija, kuri taip pat rūpinasi filantropijos kultūros puoselėjimu Lietuvoje.
„Iš pradžių verslininkai su humoru reaguodavo į šiuolaikinį meną, sakydavo, jog nieko nesupranta. Ypač taip nutikdavo matant performansus ar instaliacijas. Tačiau trečiais–ketvirtais metais įvyko lūžis – jie ėmė ateiti ne tik pabendrauti ar išgerti taurę vyno, bet ir sąmoningai pasižiūrėti parodų. Tai man buvo aiškus ženklas, kad einame teisingu keliu. Verslininkai pradėjo domėtis menininkais, skambinti, klausti apie parodas ar net prašyti patarimų, ką verta kolekcionuoti”, – tvirtino ji.
Tuo tarpu iš menininkų nuo pat pradžių buvo sulaukiama daug paraiškų – tai lėmė stipri Šiuolaikinio meno centro pozicija.
„Menininkams būti nominuotiems ar laimėti šią premiją yra reikšmingas žingsnis jų CV. Šiuolaikinio meno centras yra viena stipriausių institucijų Baltijos regione, todėl menininkai noriai dalyvauja. Įprastai gaudavome virš 50 paraiškų, o po pandemijos skaičius šoktelėjo virš 100. Kiekvienais metais parodos stebina – vis kalbėdavau, kad ši yra geriausia, ir tą pakartodavau kiekvienais metais jau beveik dešimtmetį“, – teigė Ž. Fomova.
Verslo įsitraukimas yra gyvybiškai svarbus
Ž. Fomova pripažįsta, jog menininkai dažnai neturi įgūdžių „parduoti“ savęs ar savo kūrybos.
„Mano manymu, tai yra sritis, kur daugiau atsakomybės turėtų prisiimti verslas. Verslininkai geba suprasti, išklausyti, bet taip pat turi galios užduoti nepatogius klausimus – tokius, kurie gali atbaidyti menininkus nuo noro kreiptis pagalbos dar kartą. Todėl svarbu, kad verslas ne tik reaguotų, bet ir kurtų palaikančią, atvirą aplinką“, – teigė ji.
Tačiau, anot Ž. Fomovos, vienas pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria pradedantieji menininkai, yra nepakankama parama tiek iš valstybės, tiek iš verslo pusės.
Apart Lietuvos Kultūros tarybos, daugiau nėra paramą menininkams suteikiančių valstybinių fondų. Kadangi menininkų yra daug, o paramos galimybės – ribotos, nes biudžetas griežtai paskirstytas, dažnai tai, ką menininkai gauna, vos pakanka medžiagoms įsigyti, o apie platesnį kūrybos finansavimą net nėra kalbos. Todėl verslo įsitraukimas, pasak Ž. Fomovos, yra gyvybiškai svarbus.
„Valstybė turėtų suteikti verslui paskatinimą remti meną, tačiau jis nebūtinai turi būti finansinis. Nors dažnai kalbama apie finansines lengvatas verslui, remiančiam meną, svarbu ir kiti aspektai – prestižas, įvaizdis, solidarumo jausmas. Užsienyje meno rėmimas versle laikomas savaime suprantamu dalyku – tai „must have“, o ne svarstytina galimybė. Lietuvoje ši kultūra dar tik formuojasi, todėl būtina apie tai daug kalbėti ir remtis sėkmingomis praktikomis“, – tvirtino ji.
Kaip sėkmingą pavyzdį Ž. Fomova išskiria 2019 metais Venecijos bienalėje Auksinį liūtą pelniusią operą „Saulė ir jūra“. Trūkstant apie 170 tūkst. eurų jos įgyvendinimui, lėšos buvo surinktos per paramos kampaniją, kurią padėjo įgyvendinti jos vadovaujama įmonė.
„Verslas dažnai remia sportą dėl emocijų – dopamino, pasididžiavimo, kai laimi „mūsų“ komanda. Panašų, o gal net stipresnį jausmą patyrėme tą rytą, kai „Saulė ir jūra“ gavo Auksinį liūtą, kai Lietuva buvo įvertinta kultūros srityje. Tai ne tik pasididžiavimas, bet ir išskirtinis laimėjimas, nes kultūrinė pergalė tokioje konkurencijoje turi ypatingą svorį. Apie tokias istorijas būtina kalbėti – jos įkvepia ir gali įtraukti verslą. Juk nei menas, nei verslas iš anksto negali tiksliai apskaičiuoti, kokią vertę sukurs. Verslo pradžioje niekas nežino, ar jis taps tarptautinis ar pelningas, bet tikėjimas ir investicija vis tiek būtini“, – sakė ji.