Žemės ūkio ministerija dvigubina paramą – 10 mln. eurų vienam gavėjui. Kam naudingi tokie projektai ?

Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga su nerimu stebi Žemės ūkio ministerijos veiksmus, kuriais siūloma dar labiau koncentruoti ES paramą stambiems projektams. Pagal derinimui pateiktą ministro įsakymo projektą Nr. 25-9322, numatoma dvigubai padidinti maksimalią paramos sumą iki 10 mln. eurų vienam projektui. Tokie sprendimai akivaizdžiai prieštarauja politinėms deklaracijoms, kurios buvo gausiai kartojamos prieš rinkimus – apie tai, kad būtina stiprinti regionus, užtikrinti socialinį teisingumą, įtraukti jaunus žmones į kaimo plėtrą.

Šiandien matome priešingą kryptį: parama vis labiau tampa uždaru elito klubu, kur viešųjų lėšų prieiga prieinama tik tiems, kurie turi administracinių, finansinių ar lobistinių resursų. Apie 20 proc. pareiškėjų Lietuvoje gauna daugiau nei 80 proc. investicinės paramos. Tuo metu 95 proc. ūkininkų – dažnai tai šeimos ūkiai regionuose – lieka už borto. Tokio modelio tęstinumas ne tik gilina socialinę atskirtį, bet ir prieštarauja pačios ministerijos deklaruojamiems strateginiams tikslams.

Ypač ciniškai atrodo tai, kad valstybės vardu deklaruojama bioekonomikos plėtra iš esmės suprantama kaip kelių gamyklinių kompleksų ar didelės infrastruktūros projektų finansavimas. Tuo metu reali bioekonomika – kurią jau šiandien kuria smulkūs ūkininkai, perdirbdami vaisius, uogas, daržoves, naudodami šalutines žaliavas, gamindami pridėtinės vertės produktus – lieka be jokios prieigos prie šios paramos. Net nėra numatyta atskira paramos kvota ar supaprastinta forma tokio pobūdžio projektams.

Lietuvos jaunieji ūkininkai aiškiai pasisako – mes nesame prieš stambius verslus. Tačiau valstybės paramos paskirtis – padėti tiems, kurie patys negali investuoti, kurie neturi galimybės konkuruoti su milijoninių projektų dalyviais. Jeigu valstybė finansuoja tik tuos, kurie ir taip galėtų skolintis ar rasti investicijas – tai yra ne parama, tai yra viešųjų pinigų iškraipymas ir socialinės partnerystės imitacija.

Todėl siūlome:
• aiškiai diferencijuoti projektus pagal apimtį (smulkūs, vidutiniai, stambūs),
• nustatyti atskirą kvotą (bent 30 proc.) mažos apimties projektams,
• stambius projektus skatinti per valstybės banko paskolas ar garantijų schemas, o ne tiesiogines subsidijas.

Politinės kalbos apie teisingą sklaidą, regionų stiprinimą ir pagalbą jaunimui turi būti matomos ir sprendimuose. Šiandien matome priešingą situaciją – ir nebegalime tylėti.

Pagarbiai,
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga