Žemės ūkio rūmai – būtinas balsas kaimui ir jaunajai ūkininkų kartai

Lietuvoje vis dažniau keliami klausimai dėl nevyriausybinių organizacijų vaidmens žemės ūkio politikoje. Kai kurie politikai siūlo net naikinti Žemės ūkio rūmų įstatymą, tarsi pamiršdami, kad visoje Europos Sąjungoje žemės ūkio rūmai yra pripažinti strateginiais socialiniais partneriais, atliekančiais svarbų vaidmenį demokratiniame sprendimų priėmime. Lietuva – ne išimtis. Tą puikiai supranta ir naujoji ūkininkų karta.

Jaunasis ūkininkas Vytenis Grigas, aktyviai bendradarbiaujantis su Europos jaunaisiais ūkininkais (CEJA) ir dalyvaujantis Europos žemdirbių bei kaimo savivaldos tinkluose, teigia aiškiai matantis, kokias svarbias ir reikalingas funkcijas atlieka žemės ūkio rūmai kitose Europos šalyse – nuo Prancūzijos iki Lenkijos.

„Kiekvienoje šalyje, kur veikia žemės ūkio rūmai, jie turi aiškias funkcijas: tai oficialūs partneriai politikos formavime, dalyvaujantys derybose, teikiantys ekspertines įžvalgas, atstovaujantys visam sektoriui. Lietuvoje tą vaidmenį atlieka būtent Žemės ūkio rūmai – atstovaujantys ne vienai siaurai interesų grupei, bet telkiantys visą žemės ūkio ir kaimo bendruomenę“, – sako V. Grigas.

Ypatingą dėmesį Žemės ūkio rūmai skiria jauniesiems, smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams. Pasak Vytenio, būtent šie ūkiai sudaro Lietuvos žemės ūkio stuburą.

„Smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai dažniausiai įsikūrę toliau nuo didmiesčių – ten, kur stambus verslas dažnai net nesidairo. Toks ūkis tampa ne tik šeimos pajamų šaltiniu, bet ir vietos bendruomenės ramsčiu – padeda išlaikyti mokyklą, parduotuvę, kultūrinį gyvenimą. Vienas ūkis kaime dažnai reiškia išlikimą visai vietovei“, – pabrėžia jis.

Smulkieji ūkiai taip pat užtikrina daugiafunkciškumą: jie užsiima daržininkyste, sodininkyste, ekologiniu ūkininkavimu, plėtoja kaimo turizmą, perdirbimą ir prekybą. Tai – tikrosios inovacijų laboratorijos kaime. Tačiau tokie ūkiai dažnai susiduria su nelygia konkurencija, ribotu finansavimu, biurokratinėmis kliūtimis ir klimato iššūkiais. Todėl jų parama ir stiprus atstovavimas – būtinas.

„Tik stipri savivalda gali užtikrinti, kad ūkininkai būtų girdimi. Žemės ūkio rūmai padeda ūkininkams susigaudyti politinėje sumaištyje, atstovauja jų interesams, vienija skirtingas grandis ir padeda išlaikyti žemės ūkio ir kaimo darną“, – sako V. Grigas.

Gyvybingas kaimas neįmanomas be gyvybingų ūkių. O gyvybingi ūkiai – tai žmonės, kuriems žemė nėra tik verslas, bet gyvenimo būdas, atsakomybė ir pašaukimas. Todėl Žemės ūkio rūmai – ne tik reikalingi, bet ir būtini šiai atsakomybei įgyvendinti.

Europos patirtis rodo aiškiai: stiprios savivaldos organizacijos – tai demokratijos, tvarumo ir socialinio dialogo pagrindas. Lietuvoje Žemės ūkio rūmai šį vaidmenį atlieka nuo 1926 m., o jų atstovavimo jėga ypač svarbi dabar – kai kaimas išgyvena iššūkių laikotarpį. „Metas ne griauti tai, kas sukurta mūsų protėvių, o stiprinti – kaip tai daro visa Europa“, – sako jaunasis ūkininkas Vytenis Grigas.