Žemės ūkio viceministrė G. Beniulienė: stiprų kaimą kuria žmonės ir jų gebėjimas kurti vertę
Konkurencingas žemės ūkis kuriamas ne tik investuojant į techniką, technologijas ar modernius ūkius. Ne mažiau svarbu, ką sugebame sukurti iš užaugintos produkcijos, kaip bendradarbiauja ūkininkai, verslas ir bendruomenės, kiek ekonominės vertės lieka regionuose. Praktiniame žemės ūkio forume „Agroforumas“ kalbėjusi žemės ūkio viceministrė Genovaitė Beniulienė pabrėžė, kad kaimo ateitį lemia ne vien finansinės investicijos, bet pirmiausia žmonės, jų idėjos ir gebėjimas jas paversti realiais pokyčiais.
„Svarbu ne tik tai, kiek lėšų skiriame ar kiek projektų finansuojame. Kur kas svarbiau, ką tos investicijos pakeičia. Ar ūkiai tampa našesni, atsparesni, ar sugeba sukurti daugiau vertės? Ar stiprėja mūsų regionai?
Galime investuoti į moderniausią techniką ir technologijas, bet jei kartu neauga žmonių kompetencijos, bendradarbiavimas, perdirbimas, jei didžioji dalis sukuriamos vertės iškeliauja kitur, turime klausti, ar tikrai išnaudojame visas galimybes. Lietuvos žemės ūkis turi didelį potencialą. Tačiau jam atskleisti reikia ne vien finansinių išteklių. Reikia drąsos ieškoti naujų sprendimų, pasitikėjimo žmonių iniciatyva ir nuoseklios valstybės politikos. Norėčiau, kad vis dažniau kalbėtume ne apie tai, kiek paramos panaudojome, o apie tai, ką dėl jos pavyko sukurti“, - renginyje, subūrusiame žemės ūkio sektoriaus atstovus, politikos formuotojus, verslininkus ir mokslininkus, teigė viceministrė.
Todėl svarbu ne tik užauginti produkciją, bet ir sudaryti sąlygas ją perdirbti, kurti didesnės pridėtinės vertės produktus ir plėsti jų realizavimo galimybes. Kuo daugiau produkcijos perdirbama ir galutinės vertės sukuriama pačiame regione, tuo daugiau galimybių atsiranda vietos verslams, darbo vietoms ir visai kaimo ekonomikai.
Pasak viceministrės, pirmiausia turi būti aiški idėja ir supratimas, kokio rezultato siekiame, o tik tada – finansavimo paieškos. Tai atsakomybė ne tik projektų rengėjams, bet ir paramos priemones planuojančioms institucijoms. Sprendimai turi būti grindžiami tikrais žmonių poreikiais, duomenimis ir aiškiais prioritetais.
Pokyčiams reikia laiko
Kaimo bendruomenių iniciatyvų ir jų tęstinumo svarbą žemės ūkio viceministrė akcentavo ir neseniai Airijoje vykusiame Europos kaimo politikos forume, kuriame buvo diskutuojama apie LEADER ateitį. Bendruomenių kuriamiems pokyčiams reikia laiko – pasitikėjimas, bendradarbiavimas ir naujos veiklos neatsiranda per vieną dieną.
„Todėl viešąsias investicijas turėtume vertinti ne vien pagal panaudotas lėšas, bet ir pagal ilgalaikį rezultatą. Ar išlieka sukurtos paslaugos, darbo vietos, bendradarbiavimo ryšiai? Ar žmonės gali savarankiškai tęsti pradėtus darbus? Gyvenimo kokybę lemia ne vien paslaugos. Ne mažiau svarbūs yra prieinamas būstas, susisiekimas, viešosios erdvės, galimybė dirbti ir dalyvauti bendruomenės gyvenime“, - teigia viceministrė.
Ūkininkai, kaimo verslininkai ir bendruomenės, veikdami kartu, gali kurti ne tik ekonominę, bet ir socialinę vertę, padedančią žmonėms likti ir kurti savo krašte.
Kalbėdama apie tai, kaip žmonių iniciatyvos gali keisti kaimo ir regionų veidą, viceministrė pateikė Švenčionėliuose susibūrusios „Miško uosto“ bendruomenės pavyzdį. Į nedidelį miestelį atvykę kūrybingi žmonės, pasitelkę vietos paveldą ir savo idėjas, ėmėsi atgaivinti apleistas erdves, kurti naujas veiklas ir telkti bendraminčius. Ši patirtis rodo, kad regionų pokyčiai prasideda nuo žmonių, kurie mato savo krašto galimybes ir ryžtasi jas išnaudoti.
Svarbūs ir ekonominiai miestų bei regionų ryšiai. Didžiųjų miestų rinkos ir regionuose veikiančių ūkininkų, gamintojų bei perdirbėjų bendradarbiavimas atveria galimybes plėsti vietos produkcijos realizavimą ir išlaikyti daugiau sukuriamos vertės Lietuvos regionuose.
Vienas iš praktinių ūkininkų ir vartotojų bendradarbiavimo būdų – trumposios maisto tiekimo grandinės. Šį rudenį Kaune Žemės ūkio ministerija pradėjo bandomąjį projektą, jungiantį vietos gamintojus ir viešojo sektoriaus maisto pirkėjus. Šią patirtį būtų galima pritaikyti ir kituose regionuose, derinant didžiųjų miestų poreikius su aplinkinių savivaldybių ūkininkų bei gamintojų galimybėmis. Tai ne tik atvertų naujas rinkas vietos produkcijai, bet ir padėtų išlaikyti daugiau ekonominės vertės regionuose, stiprintų vietos gamintojus ir prisidėtų prie patikimesnio aprūpinimo maistu.
Paramos priemonės „Trumpos tiekimo grandinės“ galimybės taip pat apima naujų realizavimo kanalų kūrimą, bendras investicijas į produkcijos pardavimą ir logistikos centrus. Tačiau vien finansavimo galimybės nepakanka: ūkininkams ir pirkėjams turi būti aišku, kaip bendradarbiavimas veiks kasdien, kas užtikrins tiekimo tęstinumą ir kokią naudą jis suteiks abiem pusėms. Taip pat svarbu vertinti ne vien projektų įgyvendinimą, bet ir tai, ar jiems pasibaigus išlieka sukurtos paslaugos, darbo vietos bei bendradarbiavimo ryšiai, koks ilgalaikis rezultatas sukuriamas.
„Norėčiau, kad vis dažniau kalbėtume ne apie tai, kiek paramos panaudojome, o apie tai, ką dėl jos pavyko sukurti“, – akcentavo G. Beniulienė.
