Spaudos centras
Spaudos centras
„Nepaprastai sunku matyti tas kančias, kai mano mylimas sūnus silpsta, gęsta, o aš jam niekuo negaliu padėti, nors ir kiek besistengčiau ...“
„Nuo vaikystės norėjau tapti gydytoju, o tiksliau – vaikų gydytoju, – pasakoja žinomas Lietuvos vaikų gydytojas docentas Algimantas Vingras. – Pabaigęs Medicinos institutą pagal specialybę dirbau tik 3 mėnesius, nes mane paėmė į sovietų armiją, kur teko atitarnauti 13 mėnesių.“
Grįžęs iš armijos į Lietuvą, Algimantas pradėjo ieškotis mediko darbo.
„Pavyko įsidarbinti vaikų gydytoju (pediatru) Pakruojyje, – prisimena gydytojas. – Po pusmečio ten gavau ir butą.“
Pasak Algimanto, jo darbo krūvis tuo metu buvo tikrai didžiulis.
„Dirbau Pakruojyje rajono pediatru, tai reikėdavo važinėti į taip vadinamus felčerinius-akušerinius punktus, kurie teikdavo pagalbą vietose, – prisimena gydytojas. – Tuo metu kiekvienas kolūkis laikydavo garbės reikalu turėti ir išlaikyti savo taip vadinamą felčerinį-akušerinį punktą, kuris teikdavo pagalbą vietiniams žmonėms visą parą.“
Tačiau ne visuose tuose punktuose buvo įmanoma suteikti reikiamą pagalbą, o greitosios pagalbos tarnybos vienas ar du postai nesugebėdavo viso rajono aptarnauti. Tada ligonis būdavo vežamas į rajono centrinę ligoninę.
„Buvome tik du vaikų gydytojai, o turėjome aptarnauti visą Pakruojo rajoną, – prisimena gydytojas. – Reikėjo dirbti tiek, kiek reikėjo, nežiūrint darbo valandų. Būdavo budėjimo savaitės, kai nežinojau, kada išvis galėsiu pamiegoti. Greitajai pagalbai atvežus sergantį vaiką, privalėdavau tuoj pat jį apžiūrėti (ypač jeigu vaikas būdavo iki metų amžiaus), tada turėdavau paskirti gydymą, nepaisant ar tai būdavo diena, ar naktis“.
Pasak gydytojo, neretai pasitaikydavo sunkių atvejų, kai vaikui būdavo apsunkintas kvėpavimas ir kankindavo dusulys, kuris būdavo labai pavojingas ir galėjo komplikuotis į kvėpavimo takų nepraeinamumą ir mirtį.
„Didžiausia dovana man būdavo, kai suteikus pagalbą, vaikas, ar jo tėvai man nusišypsodavo, pasakydavo gerą žodį, – prisimena Algimantas. – Tada tikrai užmiršdavau nemiegotas naktis ir nuovargį.“
Tačiau vien rajono pediatro darbu Pakruojyje gydytojas neapsiribojo, jis norėjo tobulintis savo srityje ir įstojo į neakivaizdinę aspirantūrą Vilniaus universitete, pradėjo rinkti medžiagą disertacijai.
Po penkerių metų darbo Pakruojyje Algimantas su šeima persikėlė į Vilnių ir pradėjo dėstyti Vilniaus universiteto Vaikų ligų katedroje. Tačiau praktinio darbo jis nemetė – dirbo Antakalnio ligoninėje kūdikių skyriuje.
„Ligoninėje darbo buvo labai daug, teko dirbti ne tik už visą Vilniaus miestą, bet ir Vilniaus rajoną, – prisimena gydytojas. Veždavo mums visokio amžiaus vaikus... Tuo metu atsirado ir vadinamieji reanimacijos poskyriai, kuriuose vaikai buvo traukiami iš mirties nasrų.“
Pasak Algimanto, jo praktikos metu vaikų meningokokinė infekcija buvo didelė problema, skiepų nuo jos dar nebuvo, o šios ligos pasekmės buvo baisios.
„Sunkiais meningokokinės infekcijos pasekmės atvejais, ypač vaikams iki 5 metų amžiaus, tekdavo amputuoti pirštus ir net galūnes, tačiau ir tai ne visada padėdavo, – pasakoja Algimantas. – Kai kurie sunkūs atvejai baigdavosi ir mirtimis.“
1975 metais Algimantas apsigynė Medicinos mokslų kandidato (šiuo metu atitinkantį Medicinos mokslų daktaro) laipsnį, o 1979 metais jam buvo suteiktas docento vardas.
Algimanto šeima
Algimanto šeimoje beveik visi gydytojai – jo žmona yra žinoma gydytoja odontologė, medicinos mokslus baigė ir jo dukra.
„Pakruojyje gimė mano sūnus Linas, – pasakoja gydytojas. – Jis labai gerai baigė vidurinę mokyklą Vilniuje ir, mūsų nuostabai, pasirinko studijas Lietuvos Žemės ūkio akademijoje. Akademijoje jam kaip geram perspektyviam studentui pasiūlė studijas tęsti Vokietijoje. Linui teko greitai išmokti vokiečių kalbą ir jis išvyko studijuoti agrochemijos į Vokietijos Halės tarptautinį universitetą.“
Vokietijoje Linas irgi mokėsi labai gerai ir Halės universitetas jam pasiūlė rašyti mokslinį darbą agrochemijos srityje. Linas sutiko, parašė mokslinį darbą, Vokietijoje apsigynė disertaciją ir gavo žemės ūkio mokslų daktaro laipsnį.
Po studijų ir apsigynęs mokslinį darbą Linas grįžo į Lietuvą ir laimėjęs konkursą buvo priimtas dirbti į Lietuvos Žemės ūkio ministeriją. Linas vedė lietuvę merginą su kuria susipažino Vokietijoje, tačiau vedybinis gyvenimas truko neilgai ir jis sugrįžo į tėvų butą, kuriame gyveno kartu su tėvais ir ketveriais metais jaunesne seserimi.
Neramūs sūnaus sveikatos požymiai
„Mano sūnaus Lino liga prasidėjo mums visiems labai netikėtai, – prisimena gydytojas Algimantas. – Vieną šeštadienį jis staiga tapo labai mieguistas, jam prasidėjo dideli galvos skausmai.“
Jį nuvežė į Santaros klinikų priėmimo skyrių, kuriame Linui buvo atlikta daug tyrimų. Kompiuterinės tomografijos tyrimas parodė, kad Linui atsirado smegenų naujadaras, kurį būtina operuoti.
Operacijos metu paimtų smegenų ląstelių tyrimas parodė labai agresyvų piktybinį auglį – vėžį.
„Pats būdamas gydytojas, aš, žinoma, pradėjau skaityti viską, ką tik galėjau, apie smegenų auglių gydymą anglų kalba, – prisimena gydytojas. – Perskaičiau tikrai labai daug – kokios yra gydymo rūšys, kokios prognozės ir t.t. Kartu įsitikinau, kad Lietuvoje smegenų auglių gydymui turime tokį pat gydymą, kaip ir užsienio klinikose.“
Algimantas suprato, kad sūnaus liga yra labai sunki ir pavojinga ir reikia nedelsti su skubiu gydymu.
„Linas tuomet gavo visą reikalingą gydymą: chirurginį (auglio pašalinimas), medicininį (chemoterapija) ir spindulinį (radioterapija), – prisimena gydytojas.
Tačiau situacija buvo sudėtinga, nes auglio iš visų smegenų pašalinti neįmanoma, nes jis išplinta ląstelėmis toliau.
Bandymas naikinti sergančias ląsteles vaistais arba spinduline terapija, irgi ne visuomet pavyksta, nes juk ne visas ląsteles yra įmanoma užmušti.
„Lino liga buvo labai klastinga ir bloga tuo, kad ji buvo linkusi atsinaujinti, nepriklausomai nuo to, koks gydymas yra taikomas, – pasakoja Algimantas. – Po pirmos operacijos atrodė viskas gerai, tačiau liga komplikavosi, auglys atsinaujino, ir prireikė antros operacijos, tačiau ji nebuvo sėkminga, – pasakoja Algimantas. – Po antros operacijos pusė Lino kūno buvo paralyžiuota...“
„Po antros operacijos sūnus buvo gydomas Santaros klinikų reabilitacijos skyriuje, o po to slaugėme namuose, – pasakoja Algimantas. – Esu labai dėkingas Santaros klinikų šeimos medicinos centrui, kuris mums tada labai padėjo.“
Tačiau šeima po kiek laiko suprato, kad suteikti sūnui reikiamą pagalbą namuose yra neįmanoma.
Pirma pažintis su Hospisu
„Atėjo laikas, kai Lino slaugyti namuose tiesiog nepajėgėme tiek fiziškai, tiek morališkai, – prisimena Algimantas. – Buvo nepaprastai sunku matyti sūnaus kančias, žinant, kad sūnus gęsta, išeina, o mes jam niekuo negalime padėti, kad ir kiek besistengtume.“
Taip vieną dieną, tiesiog fiziškai nebegalėdami sūnaus įkelti iš lovos į vežimėlį, tėvai paskambino į Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisą ir paprašė pagalbos.
Algimantas prisipažįsta, kad su hospisu susisiekti jį paskatino jo pažįstami, kurie puikiai atsiliepė apie hospisą, gyrė jo ligonių priežiūros kokybę.
„Aš asmeniškai labai nustebau, kai sužinojau, kad pacientai hospise ne tik slaugomi, tačiau ir gydomi, – pasakoja Algimantas. – Kiekvienam pacientui ten yra paskiriamas gydytojas specialistas, kuris pagal situaciją priima atitinkamus sprendimus, skiria gydymą ir vaistus.“
Algimantas prisipažįsta, kad jį labai maloniai nuteikė ir hospiso darbuotojai.
„Hospiso personalas yra ypatingas, mylintis kenčiančius žmones, – pasakoja Algimantas. – Mes matėme, kad Hospise yra nuostabi tvarka ir švara, darbuotojai šypsosi, maloniai bendrauja. Ypač prisimenu Lino slaugytoją Skirmutę, kuri matydama mūsų būseną, visada mus išklausydavo, paguosdavo, ir tiesiog šviesdavo ramybe, ir rūpestingą sūnaus gydytoją Romualdą.“
„Palaiminto kunigo Mykolo Sopočkos hospisas yra visiems kenčiantiems be galo reikalinga įstaiga, – dalijasi mintimis Algimantas. – Tai, sakyčiau, palaiminta vieta, nes tokios pagalbos, kurią hospisas teikia (profesionali ligonių priežiūra 24 valandas per parą, psichologinė pagalba ligoniui ir jo artimiesiems) namuose nėra įmanoma užtikrinti.“
Pasak gydytojo, žmogus gyvena vieną kartą ir nori kuo ilgiau pragyventi. Ligonio slaugymas namuose, buvimas kartu, palaikymas už rankos, be abejo, yra nepaprastai svarbus, tačiau tai nepratęsia jo gyvenimo dienų ar mėnesių.
Kokybišką slaugą sunkiam ligoniui visą parą gali užtikrinti tik specializuota įstaiga.
Hospisas – pats žodis reiškia, kad tai yra sunkių ligonių gydymo, priežiūros ir slaugos vieta, kurios tikslas yra palengvinti didžiulės nelaimės ištiktų žmonių kančias.
„Hospiso pagalbos mes pradėjome šauktis, nes namuose tikrai negalėjome savo sūnui suteikti profesionalios pagalbos visą parą, – dalijasi mintimis gydytojas. – O ir pagalba turi būti ne tik skubi, bet ir labai kokybiška. Tai reiškia ir kvėpavimo aparatų pajungimą, ir vaistų suleidimą į veną, ir lašelinių pastatymą, pavalgydinimą, kai žmogus jau to negali padaryti pats, ir pagaliau nevaikštančio ligonio apiprausimą, ta pati higiena, kuri ligoniui yra būtina.“
Jeigu žmogus pats jau nebegali pajudėti, nebevaldo kūno, giminaičiai, kurie yra šalia, ne visuomet yra pajėgūs tą padaryti namų sąlygomis. Tai gali atlikti tik specializuota įstaiga, kurioje yra atsidavusio, ramaus personalo, mokančio užjausti ligonius.
„Hospise turbūt ne kiekvienas žmogus gali dirbti, nes ten kasdien susiduriama su didžiule kančia, nelaime, – dalinasi mintimis Algimantas. – Hospiso darbuotojai turi būti stiprūs, mylėti kenčiantį žmogų, ir sugebėti užjausti jo artimuosius... Reikia, kad Lietuvoje kuo daugiau būtų tokių įstaigų. Tada būtų daugiau laimingesnių žmonių, kurie gyvena paskutinį savo gyvenimo tarpsnį.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas