Žmogaus teisių komitetas tęsia parlamentinės kontrolės klausimą dėl neteisėtų vaikų išvežimų į kitą šalį  

2025 m. spalio 15 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo Žmogaus teisių komitetas spalio 15 d. posėdyje svarstė parlamentinės kontrolės klausimą dėl atvejų, kai vienas iš tėvų neteisėtai išveža vaiką į kitą šalį be kito tėvo (motinos) sutikimo arba vaikas negrąžinamas į šalį, kurioje gyveno. Dr. Agnė Limantė pristatė tyrimą dėl teismų praktikos sprendžiant neteisėto vaikų išvežimo atvejus. Mokslininkė pažymėjo, kad kasmet sprendžiami klausimai maždaug dėl 13–21 neteisėto vaikų atvežimo į Lietuvą ir maždaug dėl 20–29 atvejų, susijusių su neteisėtu vaikų išvežimu iš Lietuvos.

A. Limantė pristatė du tarptautinius teisinius instrumentus, kuriais sprendžiamos neteisėto vaikų išvežimo situacijos: tai 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų bei Reglamentas „Briuselis II b“, kuriuo papildoma ir sustiprinama 1980 m. Hagos konvencija, nes nustatomos taisyklės dėl valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo tėvų vykdomo vaikų grobimo atvejais.

Be kita ko, Hagos konvencija nustato ir pagrindus, kai vaikas į šalį, kurioje gyveno iki išvežimo, gali būti negrąžinamas. Šie pagrindai nustatyti Hagos konvencijos 12, 13 ir 20 straipsniuose. Paminėtina, kad neteisėti išvežimai dažniausiai argumentuojami smurtine vieno iš tėvų sukurta aplinka, alkoholizmu ar psichologine prievarta. Daugeliu atvejų vaiką išveža motina.

Hagos konvencijos 12 straipsnis numato išimtį, kad vaikas gali būti negrąžinamas, jeigu įrodoma, kad vaikas prisitaikė prie naujos aplinkos.

Hagos konvencijos 13 straipsnis nustato vaiko išvežimo atvejus, kai vaikas gali būti negrąžinamas:

tėvas (motina), iš kurio aplinkos vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas, tam neprieštarauja;

yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją;

vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.

Hagos konvencijos 20 straipsnis suteikia teisę atsisakyti grąžinti vaiką remiantis žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos principais. Pasak A. Limantės, Lietuvos teismai yra dėmesingi vaiko nuomonei ir, priimdami sprendimą dėl negrąžinimo, dažnai vadovaujasi keliais anksčiau nurodytais kriterijais. Komitetas įvertino teisinius instrumentus, teismų praktikos pagrindinius aspektus bei teisines pasekmes, kai vienas iš tėvų, dažniausiai motina, neteisėtai išveža vaiką. Komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis pasiūlė sprendimą, kuriam komitetas pritarė bendru sutarimu. Pasiūlyta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai parengti aiškias rekomendacijas ir kontaktus konsultacijai vaikus auginantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems užsienyje ir svarstantiems vaiko išvežimo klausimą. Šiose rekomendacijose įvardinti geriausius teisinius problemos sprendimo būdus, kurie atitiktų vaiko interesus. Taip pat pasiūlyta šias rekomendacijas perduoti Užsienio reikalų ministerijai. Užsienio reikalų ministerijai komitetas siūlo perduoti minėtas rekomendacijas Lietuvos Respublikos atstovybėms užsienyje bei išplatinti atstovybių internetinėje erdvėje.

Šis parlamentinės kontrolės klausimas inicijuotas dėl gauto Lietuvos moterų lobistinės organizacijos kreipimosi, kuriuo prašoma atkreipti dėmesį į galimai nerimą keliančias tendencijas Lietuvoje dėl tarptautinių neteisėto vaiko išvežimo bylų (vadinamųjų Hagos konvencijos bylų). Kreipimesi teigiama, kad Hagos konvencijos bylose „vaiko teisių tarnyba teikia išvadas, kuriose neteisingai interpretuojama tarptautinė teisė, <...> vaiko gyvenamosios vietos samprata, išvadose neatsižvelgiama į geriausius vaiko interesus“.