Spaudos centras
Spaudos centras
Indrė nuo pat vaikystės suprato, kad jos gyvenimas bus kitoks. Jos tėtis sirgo Parkinsono liga ir demencija, ir tai tapo neatsiejama jos realybės dalimi. Baimė nepaliko jos ramybėje: baimė būti kitokia, baimė būti atstumtai aplinkinių, baimė netekti tėčio.
„Kitų tėvai dalyvaudavo mokyklos renginiuose, veždavo į gimtadienius, būdavo šalia, o mano tėtis negalėjo. Taip pat ir per mokyklos išleistuves – visi tėvai išsipuošę, o mano tėtis namuose. Pasaulyje daugybė neteisybės, vieno žmogaus nelaimė nėra viso pasaulio nelaimė, bet man tas vienas žmogus buvo visas pasaulis“, – prisimena Indrė.
Ilgainiui, labiau pažįstant ligą, baimė augo ir keitėsi. Ji tapo ne tik gėda, bet ir vidine kova su klausimais: kodėl tai nutiko jos šeimai? Kai liga progresavo, atėjo nauja baimė – netekties.
„Nesupratau, kodėl tai nutiko mums, juk mano tėtis – geriausias pasauly. Kai ligai progresuojant suvokiau, kad viskas eina pabaigos link, buvo neapsakomai sunku priimti realybę – supratau, kad laikas senka ir viskas netrukus baigsis, kad gyvename skolintu laiku“, – sako Indrė.
Niekas tau nepakiša pagalvės
Indrė iki šio prisimena tą dieną, kai sužinojo tėčio diagnozę. Dieną prieš tai ji pastebėjo, kad virpa tėčio pirštas – jau tada kilo įtarimas, kad kažkas negerai.
„Važiavau autobusu ir gavau mamos žinutę, kad mums reikia pasišnekėti. Pirmiausia pagalvojau, kad prisidirbau mokykloje. Tačiau prisiminiau virpantį tėčio pirštą ir apėmė negera nuojauta. Drebančiomis kojomis grįžau namo. Mama pasakė iš gydytojų išgirstą diagnozę. Su žodžiais, kad „tėtis serga“ griuvo mano uola, kuria man ir buvo tėtis – nenugalimas riteris, negalintis sirgti“, – pasakoja moteris.
Nepaisant iššūkių prižiūrint artimąjį, diena vis tiek privalėdavo prasidėti, ji turėdavo eiti į darbą – viskas turėjo būti kaip įprasta.
„Tik dėl to, kad slaugai šeimos narį, pasaulis tau nepakiša pagalvės po užpakaliu. Tavimi niekas nepasirūpina. Visas laisvalaikis vienaip ar kitaip buvo susijęs su darbu – negalėdavau apleisti namų, viską reikėdavo kruopščiai planuoti. Tėčio liga man įdiegė programą – planuok, nes bus blogai. Bijodavau, kad kažkur išvykusi ir grįžusi jo neberasiu“, – tvirtina Indrė.
Tėčiui vis labiau silpstant, jam reikėjo daugiau fizinės pagalbos kiekviename žingsnyje – atsisėsti, atsistoti, atsigerti.
„Stengiausi būti stipri, bet tai buvo daugiau fasadas, o viduje buvo maža verkianti mergytė. Kai maitindavau tėtį – sugrįždavau į praeitį, kai jis mane maitino, susikeitėme vietomis“, – teigia ji.
Gėda, kurios niekas neturėjo matyti
Vaikystės ir paauglystės metai buvo pažymėti ne tik nerimo, bet ir gėdos. Indrei nebuvo gėda dėl savo tėčio, bet sociume ji vis tiek jautėsi pažymėta etikete „jos tėtis serga“.
„Slėpiau jo ligą ilgą laiką, bijojau pripažinti. Dabar kai esu vyresnė, daugiau žinau apie mediciną, atrodo taip kvaila. Pabaksnočiau tuometinei sau į petį su klausimu, kodėl tau gėda. Liga – tai ne pasirinkimas. Tikrai nesirinktume sirgti, jei tik galėtume“, – kalba ji.
Indrė prisimena, kad tuomet bendraklasiai iš jos tyčiojosi, bet ji to negalėjo pasakyti tėčiui, nes tai buvo susiję su jo liga.
„Jis būtų buvęs sugniuždytas žinodamas, kad iš manęs tyčiojosi dėl jo“, – sako ji.
Diena, kai tėtis jos nepažino
Tėtis jai buvo viskas, su juo Indrė galėjo kalbėti bet kokiomis temomis. Tačiau jis savo mažajai „žvaigždutei“ nenorėjo rodyti, kad serga ir silpsta.
„Liga jam nebuvo tabu, tačiau jis vis tiek nenorėjo pasirodyti silpnas. Juk jis buvo stiprus vyras, turintis šeimą, jis negalėjo sau leisti sirgti. Net ligos patale kiekvieną vakarą paklausdavo, kaip aš“, – pasakoja ji.
Nepaisant visko, Indrė ir jos tėtis dalijosi meile menui, ieškojo spalvų gyvenime. Tik, kai liga įžengė į paskutinės stadijos etapą, viskas pasikeitė.
„Kažkurį vakarą, kai ėjome su tėčiu gerti vaistus – jis manęs neatpažino. Tai buvo diena, kai sugriuvo dar viena mano širdies siena. Dar ir šiandien kaupiasi ašaros. Paradoksalu, kad ta pati akimirka atnešė ir laimės. Jis manęs paklausė – kas tu? Atsakiau, kad esu jo dukra, o jis: „tu – mano dukra, tokia graži?“. Ir širdis vėl sulipo“, – atvirai dalijasi ji, savo istorija prisidėdama prie „Gintarinės vaistinės“ vykdomos socialinės iniciatyvos „Tylus rūpestis“. Ja siekiama atkreipti dėmesį į emocinius iššūkius, su kuriais susiduria žmonės, besirūpinantys sergančiais artimaisiais.
Gyvenimas su puse širdies
Indrės gyvenimas buvo sustabdytas. Ji buvo priimta į prestižinę menų akademiją, tačiau negalėjo išvykti. Ji save stabdė, nes gyvenimo realybė buvo aiški – tėčiui jos reikia čia ir dabar.
„Uždariau savo svajones į dėžutę ir likau su planu „minimum“ – idėjos turėjo palaukti. Aš esu labai laiminga, turėjau ir turiu nuostabų gyvenimą, tikiuosi, turiu ir nuostabią ateitį“, – sako ji.
Kai tėtis mirė, Indrė jautėsi taip, lyg būtų praradusi pusę savęs, mat jie buvo labai artimi. Vaikystėje ji nelankė darželio, vietoje to kartu su tėčiu eidavo į repeticijas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame jis dirbo.
„Su tiek širdies galima gyventi, bet sunku. Pasiilgstu sakyti, kad turiu tėtį. Ilgiuosi absoliučiai visko. Aš niekada neturėsiu pirmojo šokio su tėčiu per vestuves. Tai netektis, kurios niekada nekompensuosi“, – tvirtina ji.
Kai sulaukė skambučio apie tėčio mirtį, Indrė buvo troleibuse. Jis mirė ligoninėje prieš ketverius metus.
„Balandžio pirmąją jį išvežė į ligoninę – lėkiau per miestą paskui greitąją, pamenu, viršijau greitį ir važiavau per raudoną šviesoforo šviesą. Lėkiau per koridorius į priimamąjį – kojos pačios nešė. Įbėgusi paklaikusiomis akimis ėmiau ieškoti, kur tėtis. Rezidentė paaiškino situaciją. Naktį gavau žinutę, kad jam patvirtintas COVID-19 – jį perkėlė į kitą skyrių. Kasdien su baime laukdavau skambučio iš gydymo įstaigos“, – pasakoja Indrė.
Jis mirė po aštuonių dienų, praleistų ligoninėje. Dėl karantino suvaržymų Indrė negalėjo būti šalia. Tos aštuonios laukimo dienos jai prilygo košmarui, trukusiam lyg kelerius metus.
Tylus stiprybės kelias
Nepaisant visko, Indrė pasirinko kryptį, vedančią į prasmę ir augimą. Ji nusprendė studijuoti tai, kas padėtų geriau suprasti ligą, pasiglemžusią jos tėtį. Dabar ji dirba gydymo įstaigos administracijoje ir padeda kitiems, einantiems tuo pačiu keliu.
„Jei nebūčiau jo netekus – nebūčiau pasirinkusi medicinos kelio. Tapau paramedike dėl tos skaudžios patirties, kuri mane aplankė. Galbūt galėsiu padėti kitam neiti per tą kelią, per kurį ėjau aš“, – sako ji.
Indrė į gyvenimą žiūri su dėkingumu. Ji kviečia kitus nebijoti kreiptis pagalbos, ieškoti palaikymo ir nebijoti kalbėti apie tai, kas skauda.
„Nekaltinkite savęs. Kreipkitės pagalbos. Buvau apdovanota, kad pagalbą turėjau visada šalia – pareigomis dalijomės su mama. Būkite šviesa kitiems – tik taip galime augti“, – drąsina ji.