Spaudos centras
Spaudos centras
Lietuvoje įsigalioję nauji pakuočių atliekų tvarkymo reikalavimai kelia reikšmingus iššūkius verslui ir pakuočių atliekų tvarkymo organizacijoms. Nuo šiol energijos gavimas iš atliekų nebegali būti laikomas perdirbimu. Taip pat plastiko pakuočių atliekoms nebetaikomos lengvatos – verslas privalės mokėti taršos mokestį už kiekvieną nesutvarkytą pakuotės kilogramą. Dar griežtesni reikalavimai numatyti neperdirbamoms pakuotėms: įmonės ne tik išlieka atsakingos už jų tvarkymą, bet ir privalo mokėti taršos mokestį, nepaisant to, kad šios atliekos buvo tinkamai sutvarkytos.
Viena vertus, griežtėjantys reikalavimai skatina rinką rinktis tvaresnes ir lengviau sutvarkomas pakuotes bei kelia lūkestį, kad griežtesnis reguliavimas taps veiksminga taršos prevencijos priemone ir skatins žiedinę ekonomiką. Tačiau praktikoje šie siekiai dažnai prasilenkia su realiomis galimybėmis, nes bent jau šiuo metu kai kuriuos tikslus įgyvendinti gali būti tiesiog neįmanoma.
Progresas reikalauja laiko ir nuoseklumo
ES statistika patvirtina, kad atnaujinti plastiko pakuočių sutvarkymo tikslai yra itin ambicingi. Remiantis 2022 m. „Eurostat“ duomenimis, Europos Sąjungos vidutinis plastiko pakuočių sutvarkymo rodiklis (apimantis ir perdirbimą, ir kitus tinkamus atliekų tvarkymo būdus) siekė 41%. Lietuva šiuo atžvilgiu buvo pažangesnė – pagal Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) pateiktus duomenis, mūsų šalyje 2022 m. buvo sutvarkyta 55,4% plastiko pakuočių (neskaitant kombinuotų pakuočių). Tuo tarpu ES reikalavimas – iki 2025 m. užtikrinti ne mažiau kaip 50% plastiko pakuočių perdirbimą.
Visgi net ir šis pažangus rezultatas rodo, kad pasiekti 100% plastiko pakuočių sutvarkymo tikslą per trumpą laikotarpį yra itin sudėtinga, o tiksliau – neįmanoma. Realus perėjimas prie 100% sutvarkymo reikštų dar didesnius pokyčius visoje atliekų tvarkymo grandinėje, pradedant nuo rūšiavimo kokybės, baigiant naujų technologijų pritaikymu ir infrastruktūros plėtra. Taigi, verslas neišvengiamai turės susimokėti už viską, kas liks nesutvarkyta. O kiek liks nesutvarkyta, priklausys ir nuo perrūšiavimo bei perdirbimo galimybių, ir nuo gyventojų įpročių rūšiuoti pakuočių atliekas.
Užmerktos akys, kai norisi sutaupyti
Pakuočių atliekų tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“, remdamasi realiais Lietuvos ir Europos pakuočių atliekų tvarkymo rodikliais, siūlo orientuotis į maksimaliai pagrįstus tikslus – apie 80% plastiko ir PET pakuočių bei 65% kombinuotų pakuočių sutvarkymo. Šie skaičiai atitinka šiandienines technologines galimybes ir rinkos realybę. Pažadai sutvarkyti daugiau, nors ir patrauklūs verslui dėl mažesnio taršos mokesčio už likusią nesutvarkytą dalį, šiuo metu yra nerealistiški.
Visų pirma, net ir pačiose pažangiausiose atliekų tvarkymo sistemose neįmanoma surinkti ir perdirbti 100% pakuočių. „Formuodami tikslus, turėtume atsižvelgti į šalių, laikomų žiedinės ekonomikos lyderėmis, praktiką. Pavyzdžiui, Austrija, kurios žiediškumo indeksas 2023 m. viršijo 14% (kai tuo tarpu Lietuvoje jis nesiekė 4%), planuoja surinkti apie 80% į rinką išleistų pakuočių atliekų, iš kurių 80% bus perdirbama. Tai reiškia, kad realiai perdirbama bus apie 65% visų į rinką išleistų pakuočių atliekų. Šis pavyzdys aiškiai parodo, jog net ir pažangiausios šalys formuoja realistiškus, įgyvendinamus tikslus,“ – kitų šalių praktiką komentuoja „Žaliojo taško“ vadovas Almontas Kybartas.
Iki šiol nė viena šalis nėra pasiekusi visiško į rinką išleistų pakuočių perdirbimo. Tam trukdo tiek natūralūs perdirbimo nuostoliai, tiek vartotojų elgsena – kad visos pakuotės būtų surinktos, gyventojai turi jas tinkamai išmesti į rūšiavimo konteinerius. Tačiau net ir pasiekus maksimalų atliekų surinkimą, ne visos pakuotės gali būti perdirbtos dėl technologinių apribojimų.
„Šiuo metu Lietuvoje perdirbamomis laikomos monopakuotės, t. y. pagamintos iš vienos rūšies medžiagos. Tačiau neatsižvelgiama į tai, kad dalis surenkamų pakuočių būna per daug užterštos, kad galėtų būti perdirbtos. Taip pat sudėtinga atrūšiuoti tamsių spalvų pakuotes ar tokias, kurios turi papildomų medžiagų elementų, pavyzdžiui, plastikinių indelių nenuplėštus folijos dangtelius. Tuo tarpu pernai priimtame ES Pakuočių ir pakuočių atliekų reglamente nurodoma, kad perdirbimo galimybių vertinimui įtakos turės ir kiti veiksniai – etiketės medžiaga, naudoti klijai, galimybė lengvai atskirti skirtingas pakuotės medžiagas, ištuštinimo lengvumas ir kt.“, – teigia bendrovės „Ecogrant“ atstovė ir akredituota RecyClass auditorė Živilė Ramoškienė.
Progresą paskatintų gyventojų atsakomybės skatinimas
Nors vis daugiau dėmesio skiriama pakuočių projektavimui, siekiant, kad jos būtų lengvai perdirbamos, Lietuvoje vis dar kyla iššūkių užtikrinant efektyvų tokių atliekų surinkimą iš gyventojų. Skirtingose savivaldybėse taikomos nevienodos rūšiavimo taisyklės, nors pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos aiškiai įvardija, kokias atliekas įsipareigoja surinkti ir sutvarkyti. Dėl to atliekų konteineriuose vis dar randama apie 50% kitų, perdirbimui netinkamų atliekų. Tai ne tik didina atliekų tvarkymo kaštus, bet ir neskatina realaus pakuočių atliekų perdirbimo apimties augimo.
Nors Atliekų tvarkymo įstatyme numatyta prievolė rūšiuoti atliekas jų susidarymo vietoje, praktikoje ji įgyvendinama daugiausia švietimo priemonėmis – gyventojai edukuojami apie atsakingą atliekų tvarkymą, tačiau realios paskatos ar atsakomybė rūšiuoti daugelyje savivaldybių taikomos retai. Tai rodo, kad norint pasiekti efektyvesnį atliekų rūšiavimą ir perdirbimą, būtinos ne tik informavimo kampanijos, bet ir aiškios ekonominės bei teisinės priemonės, skatinančios gyventojus atsakingiau tvarkyti atliekas.