Socialiniai darbuotojai: Ukrainoje išmoktos pamokos gali būti naudingos ir Lietuvai

Ana Rădulescu, Rumunijos nacionalinės socialinių darbuotojų asociacijos „ASproAS“ prezidentė ir Herbert Paulischin, Socialinio darbo mokymo ir vertinimo centro (CFCECAS) prezidentas

Patyrę socialiniai darbuotojai iš Rumunijos Ana ir Herbertas maloniai sutiko pasidalinti patirtimi ir pamokomis, kurias išmoko teikdami pagalbą nuo karo nukentėjusioms bendruomenėms Ukrainoje. Pašnekovų teigimu, svarbiausia yra įtraukti ir įgalinti vietos bendruomenes.

Mūsų veikla Ukrainoje prasidėjo 2022 m. vasarį prie Rumunijos ir Ukrainos sienos, kur iš pradžių teikėme pagalbą į Rumuniją atvykstantiems pabėgėliams. Bendradarbiavome su ugniagesiais, taip pat – policija, medikų komandomis, socialinėmis tarnybomis ir savanoriais iš įvairių nevyriausybinių organizacijų.

Balandį mūsų buvo paprašyta išplėsti pagalbos teikimą Ukrainos viduje – Podolės Kamenece. Šis miestas – Chmelnyckio srities dalis, į kurią masiškai plūstelėjo šalies viduje perkelti asmenys, bėgantys iš pavojingesnių fronto zonų. Netoli nuo smarkiai nukentėjusių regionų esantis miestas tapo svarbiu perkeltųjų šeimų tranzito ir įsikūrimo tašku.

Sparčiai besikeičiančios sąlygos

Kai atvykome, iš karto paaiškėjo, kad socialinių paslaugų, kaip jas suprantame Europos Sąjungoje, nėra. Nebuvo sukurtos socialinės ir emocinės paramos teikimo sistemos, nebuvo integruoto socialinių paslaugų ir humanitarinės pagalbos koordinavimo. Reagavimas buvo fragmentiškas, vykdomas skirtingų nevyriausybinių organizacijų ir vietos savivaldos iniciatyvų, be to paslaugos nebuvo vieningai orientuotos į asmenis, patyrusius trauminius išgyvenimus.

Buvo aišku, kad mūsų darbas negali apsiriboti vien humanitarine pagalba. Reikėjo ne tik suteikti skubią pagalbą, bet ir įdiegti profesionalius socialinės paramos modelius – metodus, skirtus užtikrinti, kad vaikai ir suaugusieji galėtų naudotis paslaugomis, kurios padėtų jiems susidoroti su trauma ir išteklių ribotumu, kartu išsaugant jų orumą.

Dirbome kartu su vietos administracijomis, padėjome sukurti socialinės paramos struktūras, galinčias veikti tokiomis sparčiai besikeičiančiomis sąlygomis. Tai reiškė, kad reikėjo sukurti krizių intervencijos modelius, apmokyti vietos darbuotojus ir užtikrinti, kad žmonės gautų ne tik materialinę pagalbą, bet ir socialinę bei psichologinę paramą, būtiną jų sunkumams įveikti.

Ne tik pagalba, bet ir atsparumas

Ukraina mums parodė, kad krizės metu socialinis darbas yra ne tik skubi pagalba, bet ir atsparumas. Jis užtikrina, kad žmonės turėtų sistemas, žinias ir paramą, kad galėtų judėti į priekį net ir sunkiausiais laikais. Kamenecas nebuvo vienintelė intervencijos vieta. Mums pavyko pasiekti daugybę Ukrainos bendruomenių, įskaitant tas, kurios yra karo zonoje arba netoli jos.

Teikdami paramą daugiausia dėmesio skyrėme bendruomenių atsparumo stiprinimui, novatoriškos socialinės paramos kūrimui. Ukrainoje sukūrėme veiklas, kurių nebuvo. Pavyzdžiui, sukūrėme Bendruomenės socialinės paramos centrą, kurio steigimą finansavo Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija (IFSW Europe). Centras tarnavo kaip traukos vietos, kuriose vaikai ir suaugusieji galėjo gauti socialines konsultacijas, atlikti poreikių vertinimą ir gauti būtiniausių išteklių.

Kitas pasiteisinęs projektas – socialinės parduotuvės. Vietoj tradicinių pagalbos modelių, kurie dažnai sukuria priklausomybę, įdiegėme sistemą, kurioje žmonės galėjo „apsipirkti“ naudodamiesi kuponais, uždirbtais per socialinį darbą kitų labui. Šis metodas suteikė asmenims galimybę prisidėti prie savo bendruomenių veiklos ir kartu užtikrino, kad jie turėtų galimybę įsigyti būtiniausių reikmenų.

Be to, pritraukėme lėšų senjorų centro renovacijai Svanceke, renovavome centrą Tomakivkoje. Pastarasis projektas pagerino gyvenimo sąlygas šeimoms, motinoms ir vaikams, kurie buvo perkelti šalies viduje. Sukurtos paramos vaikams tikslinės paslaugos, įskaitant poreikių vertinimą, konsultavimą, švietimo pagalbą ir programas, skirtas įgalinti vaikus. Mokėme specialistus teikti specifinę pagalbą, kurios vaikams reikia krizinėse situacijose. Organizavome mokymus, seminarus, integravome jaunus žmones į profesinę aplinką.

Svarbiausia – įtraukti vietos bendruomenes

Pagrindinis mūsų darbo principas buvo prasmingas vietos bendruomenių įtraukimas. Socialinis darbas negali būti primestas iš išorės – jis turi būti kuriamas kartu su žmonėmis, kuriems jis tarnauja. Itin pasiteisino socialinė parduotuvė, mokymai, bendruomenės centras.

Apmąstydami savo patirtį, nustatėme keletą svarbiausių pamokų ir rekomendacijų, kaip bendruomenes ir socialines sistemas geriau parengti krizėms.

• Įsitikinome, kad kai bendruomenės aktyviai dalyvauja savo pačių atkūrimo procese, jos tampa atsparesnės. Socialinis darbas turėtų ne tik „taisyti problemas“, bet ir padėti žmonėms rasti jų kasdienines realijas atitinkančius sprendimus.
• Krizių metu tam tikros grupės, pavyzdžiui, pagyvenę žmonės ir žmonės su negalia, dažnai lieka nepastebėtos. Reagavimo į ekstremalias situacijas strategijos turi apimti platesnį požiūrį į pažeidžiamumą.
• Vienas didžiausių iššūkių Ukrainoje buvo struktūrizuotų duomenų rinkimo trūkumas. Neturint patikimų duomenų, sunku veiksmingai paskirstyti išteklius. Investicijos į geresnį vertinimą ir duomenų infrastruktūrą yra labai svarbios reaguojant į bet kokią krizę.
• Ukrainos patirtis parodė, kad prevencinės priemonės, pavyzdžiui, socialinių tinklų stiprinimas, socialinių darbuotojų mokymas ir paramos centrų steigimas prieš prasidedant krizei, yra tokios pat svarbios kaip ir skubi pagalba. Valstybės turi investuoti į bendruomenių pasirengimo programas, kad sumažintų būsimų krizių poveikį.
• Atstatymas po karo – tai ne tik fizinė infrastruktūra, bet ir pasitikėjimo, orumo ir žmogiškųjų ryšių atkūrimas. Socialinis darbas čia atlieka labai svarbų vaidmenį, ir jo dalyvavimas neturi apsiriboti tik neatidėliotinos pagalbos teikimu.

Apie autorius

Ana Radulescu – Rumunijos nacionalinės socialinių darbuotojų asociacijos „ASproAS“ prezidentė ir buvusi Tarptautinės socialinių darbuotojų federacijos (IFSW Europe) prezidentė.

Herbertas Paulischinas – Socialinio darbo mokymo ir vertinimo centro (CFCECAS) prezidentas ir neseniai ėjo „IFSW Europe“ atstovo Jungtinėse Tautose pareigas.

Ana ir Herbertas yra patyrę socialiniai darbuotojai, turintys daugiau kaip 30 metų praktikos, mokslinių tyrimų ir dėstymo patirties įvairiose socialinio darbo srityse. Jų profesinė patirtis apima vaikų apsaugą, pagalbą neįgaliesiems, smurto artimoje aplinkoje intervenciją ir darbą su jaunimu įkalinimo įstaigose. Per visą savo karjerą jie stengėsi plėtoti ir stiprinti socialinio darbo paslaugas, užtikrindami, kad pažeidžiamose situacijose gyvenantys žmonės gautų reikiamą paramą.

Nuo 2015 m. aktyviai dalyvauja reagavimo į ekstremalias situacijas veikloje, ypač nelaimių atvejais ir teikiant paramą nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Pripažindami itin svarbų socialinių darbuotojų vaidmenį krizių intervencijose, Ana ir Herbertas pasišventė socialinio darbo principų integravimui į reagavimo į ekstremalias situacijas veiklą.

Siekdami sustiprinti savo žinias šioje srityje, jie dalyvavo specializuotuose mokymuose, nacionalinėse ir tarptautinėse ekstremaliųjų situacijų simuliacijose, įskaitant „Vigorous Warrior 2019“ (VW19) – NATO medicinos pratybas, kurias organizavo NATO karo medicinos kompetencijos centras. „Įgiję šios patirties, gerai supratome socialinio darbo ir reagavimo į ekstremalias situacijas sąsajas“, – teigia Ana ir Herbertas.

Be to, jie abu glaudžiai bendradarbiauja su Nepaprastųjų situacijų departamentu prie Rumunijos vidaus reikalų ministerijos.

---

Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC), įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Daugiau apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt